Mantas LIDEIKIS
Tai, kas bendra, yra niekieno. O to, kas niekieno, juk saugoti nereikia - galima neprižiūrėti, laužyti, niokoti...
Bendrabutis labai taikliai apibūdina tokią situciją. Užsukus į kai kuriuos Kaune stovinčius bendrabučius, gyventojų "bendrikais" ar dar kitais vardais vadinamus, gali suabejoti, ar čia iš viso žmonių gyvenama. Iš išorės pastatas lyg ir nieko, tačiau viduje vaizdas primena stichinės nelaimės siautėjimo pasekmes. Laiptinėse žioji iškulti langai, bendrųjų koridorių durys - išlaužytos arba jų čia ir visai nėra, o pačiuose koridoriuose tamsu kaip kokiam urve - lemputės iškultos ar išsukinėtos.
Tačiau beveik tą pačią akimirką, kai tokia mintis galvon topteli, žiūrėk, prasiveria kurios nors vienos iš durų ilguose koridoriuose, išlenda padaras, lyg ir į žmogų panašus. Už kitų staiga lyg ir vaikų verksmas pasigirsta, lyg ir barasi kažkas. Dar toliau išgirsi indų tarškesį, pajusi virtuvei būdingus kvapus. Tampa aišku, jog žmonės vis dėlto čia gyvena.
Čia kalbame apie bendrabučius, kurie skirti socialiniams būstams, o juose gyena socialiai remtini gyventojai. Vienas toks bendrabutis stovi Kaune, Lampėdžių gatvėje. Čia gyvena ne viena iš savivaldybės būstą gavusi šeima.
Į klausimą, kaipgi sekasi, vietos gyventojai atsako gūžčiodami pečiais ir maždaug tokiu teiginiu - jei jau šuo kariamas įpranta, tai kuo žmogus blogesnis. Tačiau toli gražu ne visi nusiteikę tylomis kęsti bendrabutinį gyvenimą ir nė žodeliu nepasiskųsti. Štai vyriškis, prisistatęs Antano vardu, tikina, jog savivaldybės skirtame socialiniame būste gyvena jau ketvirtus metus. Anot žmogaus, jis yra eilėje gauti geresniam būstui, mat jo gana gausi šeima ir bendrabučio tipo kambarėlyje jiems jau gerokai per ankšta. Tačiau žmogus pasiguodžia, jog vilties greitai iš čia išsikraustyti turi nelabai daug. Mat tos eilės savivaldybės sąrašuose vis ilgėja, o jo paties pavardė kažkaip į sąrašo pradžią nesistumia, nors tu ką. Išsikraustyti, pasak Antano, labai norėtuosi, mat gyvenimas čia nėra labai mielas, padorių žmonių čia daug irgi nerasi. Tokių kaip jis, socialiai remtinų, tačiau tvarkingų čia labai mažai. Antanas pasakoja, jog didžioji šio pastato gyventojų dalis - vadinamieji asocialūs asmenys, kurių lenkiamasi lanku ir kurie daug bėdų žmonėms pridaro. Triukšmas, išgertuvės, muštynės čia beveik kasdieninis reiškinys. Pasak pašnekovo, valdžia beveik niekuo nesirūpina, kad gyventi čia būtų saugiau ir jaukiau, tuo tarpu mokesčius mokėti reikia gan nemažus. Žmogelis pasiguodė, jog vien mokesčiai "sukramto" apie 70 procentų visų jo pajamų.
To paties bendrabučio gyventojas Tautvydas taip pat tikina, jog gyvenima čia kaip ant adatų. Pasak jo, labiausiai vargina ne akis visur badyte badantis skurdas, bet kaimynystėje įsikūrę asocialieji. Žmogus piktinasi, jog niekur nedirbantys asmenys ne tik nemoka mokesčių, teršia ir niokoja aplinką, betgi grasina ir baugina visus kitus, o būna, jog ir apvagia ar apiplėšia. Pasiskųsti kam nors baisu - juk šių kambarėlių durys uodo zyzimą sunkiai sulaiko, o net ir ne stambus vyras panorėjęs čia tas duris su visomis staktomis išverstų.
Kaune itin garsus ir bendrabutis, žinomas kaip Partizanų gatvės Nr. 5. Šio pastato reputacija iš tiesų įspūdinga, mat čia ilgus metus veikė Narkologijos dispanseris, kuriame buvo gydomi nuo alkoholio ir narkotikų priklausomi asmenys. Įstaigai išsikėlus, maždaug prieš 2 metus buvusio dispanserio patalpos suremontuotos ir, taip sakant, atiduotos visuomenės gerovei - įrengti kambariai socialiai remtiniems žmonėms, iš įkalinimo įstaigų sugrįžusiems kaliniams, daugiavaikėms šeimoms ir kitiems.
Suremontuoti 2 penkiaaukščio aukštams anuomet Vyriausybė skyrė milijoną litų, dar pusę tiek drėbtelėjo Kauno savivaldybė. Netrukus įleisti ir pirmieji gyventojai. Nepraėusi nė porai mėnesių bendrabutis ir vėl ėmė įgauti pirmykštį vaizdą - išdaužytais stiklais, subjaurotomis sienomis, prišiukšlintais koridoriais. Apsilankę jame dabar, daug kur nerasime stiklų, laiptinėse nuo laiptų netgi turėklai vietomis dingę, o koridoriai, regis, nė nebuvo kada nors remontuoti.
Durys čia daug kur be spynų, išklypusios - pastūmei, ir eik vidun. Kambariukuose susimetę krūvelėmis gyventojai linksmai kilnoja stiklinaites su kažkokiu svaigiuoju skysčiu. Nors dar tik dienos metas, kai kurie jų jau aiškiai savo dozę įvertę: girdėti ne tik karšti ginčai, bet ir keiksmai vienas kito atžvilgiu. Ramesnieji bendrabučio gyventojai stengiasi pro tokius prasmukti kuo tyliau ir greičiau. Apspangę nuo nežinia kokio birzgalo, tie žmogėnai neretai elgiasi nenuspėjamai ir agresyviai.
Anot vienos iš ramiųjų gyventojų, Angelinos, kartais yra sunku suvokti tą gyvenimą, kuris čia vyksta. Pasak vienišos moters, auginančios tris vaikus, santykiai tarp kaimynų čia neretai perauga į tikrą kovą už būvį, o kartais - ir už gyvybę. Labai dažnai čia laisvai liejasi ne tik svaigieji gėrimai, bet ir kraujas. Policija atvažiuoja tik tada, kai įvyksta kas nors tikrai kraupaus.
Moteris prisiminė prieš keletą mėnesių čia įvykdytą nužudymą, kai vienas iš sugėrovų buvo tol talžomas, kol galiausiai numirė. Tuomet kiti gertynių dalyviai jį paprasčiausiai išnešė į kiemą ir numetė mašinų aikštelėje. Tą padarę ramiausiai grįžo gerti toliau. Dar vieną kažkuo neįtikusi sugėrovą gauja ketino išmesti pro penkto aukšto langą ir planavo pasakyti, kad pats iššoko. Tačiau buvo tiek girti, jog neįstengė jo ten užvilkti, tai paprasčiausiai numetė nuo laiptų.
Anot moters, dabar kiek ramiau, nes neapsikentus vandalų savivaliavimo, valdžia pasamdė apsaugos tarnybą ir įrengė čia postą. Tačiau apsauginiai budi tik naktimis, o ir tie patys į gyventojų tarpusavio konfliktus nesikiša.
Beje, pasak Angelinos, visiškai neaišku, kiek kuriame būste yra gyventojų. Socialinis būstas dažniausiai suteikiamas vienam. Tačiau nutinka taip, kad kambaryje gali suskaičuoti ir penkis nežinia iš kur priklydusius gyventojus. Todėl apie jokią tvarką ir švarą bendrabutyje net kalbėti neverta.
Čia gyvenantis vadinamasis ramusis gyventojas Juozas kalba, jog vieną dieną reikėtų padaryti galą toms orgijoms, tačiau nežino jokio veiksmingo recepto. Policija dažnai nerodo didelio noro čia atvykti malšinti įsisiautėjusių valkatų. O už tai, kad kreipiesi į policiją, gali nuo jų susilaukti pylos. "Bet tai, kad tylime ir kenčiame tuos padugnes, taip pat nieko gero", - kalbėjo vyras, prisipažinęs, jog į jo, nestiprios svekatos žmogaus, butą dažnai įsibraunantys kaimynai nevengia pasičiupti ne tik maisto, bet ir pareikalauti pinigų.
