Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Nesantaika tarp Petrauskų ir Ruzų šeimų iš Zauniškių kaimo (Kauno raj.) prasidėjo dar 1996 metais, kai jos ėmė gyventi po vienu stogu, tiktai skirtingose gyvenamojo namo pusėse. Buvęs šio namo šeimininkas Henrikas Bukauskas pardavė Zenonui Petrauskui pusę savo namo, kurio kitame gale jau gyveno oficialiai išsituokę, tačiau tarpusavio santykių nenutraukę Ruzai. Tiesa, tarsi nujausdamas, jog svetimiems žmonėms nebus lengva bendrauti ir dalintis tuo pačiu kiemu, iš pradžių jis tą dalį siūlė pirkti Vytauto Ruzo žmonai Antaninai, tačiau ši neturėjo pinigų. Kaip ir buvo tikėtasi, kaimynų gyvenimas greitai virto tikru pragaru. Penkerius metus užsitęsusi šeimų nesantaika pernykštę birželio šeštąją baigėsi tragedija. Vienos šeimos galva - Vytautas Ruzas - iškeliavo į kapus, o jo mirties kaltininkas Zenonas Petrauskas (61 m.) devyneriems metams sėdo už grotų.
Jau minėtą nelaimės dieną kivirčas prasidėjo tarp Z. Petrausko žmonos Elenos ir kaimyno V. Ruzo dukros Kristinos. Pastaroji vėliau tvirtino, jog skandalingoji kaimynė, kaip dažnai būdavo, išplūdo jos vaikus, reiškė jiems nepagrįstus priekaištus. Kai apie pietus namo grįžo tėvas, Kristina jam pasiskundė. Kadangi prie šio, tą pačią dieną šienavusio R. Intapo sodyboje, irgi buvo prikibęs Z. Petrauskas, vyriškis nusprendė nedovanoti. Ryžtingu rankos mostu leidęs dukrai suprasti, jog jos skundų pakanka, Vytautas Ruzas pasuko kaimyno pusėn aiškintis. Na, o čia tuo metu (jau antra diena) vyko smagios išgertuvės, kuriose su šeimininkais vaišinosi ir jų draugė Aldona Mažuknienė. Kaip klostėsi įvykiai toliau, patikrinti niekas negali, nes vieno iš jo dalyvių - Vytauto Ruzo - jau nėra gyvo, na, o visiškai patikėti Z. Petrausku bei jam artimais žmonėmis pernelyg rizikinga. Tiktai nelaimėlio vaikai - sūnus Kęstas bei dukra Kristina - matė, kaip tėvas, susiėmęs už šono, parsvirduliavo savon pusėn ir spėjęs ištarti: "Tas svoločius nudūrė", žnektelėjo žemėn. Pripuolę vaikai rankšluosčiu užspaudė kraujuojančią tėvo krūtinę, tačiau tai jo gyvybės neišgelbėjo. V. Ruzas mirė čia pat, savo kieme...
Net ir teisme savo kaltės nepripažinęs teisiamasis Zenonas Petrauskas tvirtino, jog girtas atėjęs į jo namus, V. Ruzas ėmė priekabiauti ir išsitraukęs peilį pradėjo mosuoti jam prieš veidą. Manydamas, jog kaimynas gali įdurti, Z. Petrauskas griebė čia pat, ant krosnies, gulėjusį virtuvinį peilį ir taip pat mosavo prieš nekviestą svečią. Žodžiu, vyrai "špagavosi" neilgai, maždaug pusantros minutės. Kadangi teisiamojo tikslas buvo vienas - išmušti V. Ruzui iš rankų peilį, - nutaikęs momentą dūrė jam savuoju, nežiūrėdamas, kur pataikys ir kuo visa tai baigsis. Tuomet esą V. Ruzas paleidęs peilį ir išėjęs į lauką. Kad kaimynas nebegyvas, teisiamasis sužinojęs vėliau, kai pamatęs jį gulintį kieme...
Savo vyrą visaip bandė "užstoti" ir jo žmona Elena. Ji įrodinėjo, jog atėjęs kaimynas mosavo ilgu peiliu ir grasino ją pajauti. Deja, jos parodymus teismas įvertino kaip neinformatyvius, mat moteris juos kaitaliojo, o po to nurodydavo, jog buvo girta ir nieko neprisimena.
Tuo tarpu nukentėjėlio sūnus įrodinėjo, jog tėvas nuėjo pas kaimyną net neužsukęs į namus ir jokio peilio rankose neturėjo. Apžiūrėjus įvykio vietą daugiausia kraujo buvo rasta verandoje. Tai reiškia, jog būtent čia V. Ruzui buvo mirtinai smeigta peiliu. O juk tuo metu, jeigu nelaimėlis pas kaimyną ir atėjo su peiliu, jį jau buvo išmetęs, taigi būtų galima teigti, jog V. Ruzas teisiamajam nebuvo pavojingas.
Z. Petrausko kalte Kauno apygardos teismas neabejojo. Beje, šiam vyriškiui už grotų tenka sėsti jau trečiąjį kartą. Daugiau nei prieš 20 metų jis taip pat buvo atėmęs žmogui gyvybę ir už tai daugiau net ketverius metus praleidęs Archangelsko srities kalėjime.
