Lietuvoje besitęsiant Prezidentūros skandalui ir didžiųjų dienraščių mūšiui, apie žiniasklaidos vaidmenį "Žurnalistų žinių" redaktorius Andrius Sarcevičius kalbasi su Kultūros kongreso tarybos pirmininku, filosofu Krescencijumi Stoškumi.
Žurnalistų etikos inspektorius Romas Gudaitis sako, kad Lietuvos žiniasklaidoje dabar vykstančius procesus galima įvardyti kaip "savininkų visagalybės" sindromą, kai žiniasklaidai pradeda atrodyti, kad ji gali diktuoti sąlygas ir įkainius verslo struktūrų ir politikų priklausomybei. Jūsų manymu, ar dar liko vertybių ir idealizmo Lietuvos žiniasklaidoje?
Manau, kad to stokoja mums, pripratusiems kažkada prie labai stabilių vertybių. Nereikėtų tikėtis, kad žiniasklaida išsiskirtų iš bendrų visuomenės nuostatų. Gal būtų daug patogiau, jei mes kalbėtume apie ne apie aukštus idealus, o išlaikomą tam tikrą padorumo kultūrą. Daugiausiai tik to galėtume dabar tikėtis, kadangi egzistuoja didžiulis interesų susiskaldymas.
Išgyvenome dramatišką pokario ir įtampų tarp valstybės bei visuomenės laikotarpį (kai kurių vadintą net klasių kova), tačiau man susidaro įspūdis, kad šitokio masiško priešiškumo vienų prieš kitus dar nebuvo.
Kadaise postrenesansinis mąstytojas Tomas Hobsas panašiai vaizdavo laukinę žmonių būklę - "žmogus žmogui vilkas". Man rodos, mes labiausiai priartėjome prie tos stadijos, kada visi esame visų priešais. Įdomu, kad ta formulė dažnai buvo naudojama leninistų ir apskritai marksistų. Tai, anot jų, buvo buržuazinės visuomenės modelis. Ten visi yra individualistai, visi kariauja su visais. T. Hobsas nemanė, kad tai yra normali visuomenė, kai visi su visais kariauja, bet sakė, kad laukinė būklė skatina kurti valstybę, kuri palaikytų šiokią tokią tvarką. Įvedamos taisyklės, valdžia padalijama. Įdomu, kad šių savybių primetimas buržuazinei visuomenei mūsų krašte savotiškai ima pasiteisinti.
Koks žiniasklaidos vaidmuo šiandieninėje situacijoje?
Anksčiau žiniasklaida bandė atsiriboti nuo politinių interesų ir grupuočių, o dabar yra labai užsiangažavusi.
Labai mėgstamos yra diskusijų laidos. Iš tiesų jos yra ne diskusijų, o ginčų laidos. Suvedamos skirtingų partijų grupuotės viena prieš kitą, tačiau jos ne diskutuoja, o ginčijasi. Diskusijos yra toks žmonių susitikimo būdas, kai keičiamasi nuomonėmis, siekiant kokio nors bendro tikslo, bandant surasti tiesą, sudaryti sutartį, derybas užbaigti. Diskusijose turi būti bendras tikslas, kuris nėra vienos kurios nors šalies kompetencijoje. O dabar yra kviečiamos grupės, kurios nuolatos pjaunasi. Man tai panašu į gladiatorių kautynes, kai susirenka publika didžiulėje auditorijoje (paprastai, televizijoje). Kuo daugiau kraujo, kuo daugiau jie pešasi, tuo gražiau atrodo. Per tai, aišku, daug kas išaiškėja. Aš nenoriu pasakyti, kad ginčai nereikalingi. Išaiškėja iš esmės tų žmonių mąstysena, jų ydos. Tačiau, kai visąlaik organizuojamos tokios priešpriešos, nieko švaraus nelieka. Visi pradeda priekabiauti vienas prie kito, mano, kad surasdami kito krislelį ir jį išdidindami, kitą žmogų diskredituoja, o save paaukština. Bet kiekvienas patenka į tokią pat situaciją. Po šitokių debatų, tarkime, prieš rinkimus, žmonės tampa visiškai dezinformuoti. Mane stebina, kad politikai neretai priekaištauja žmonėms, kad jie nežino, ką pasirinkti. Iš ko pasirinkti, kai po tokių debatų paaiškėja, kad nėra iš ko rinktis?! Visi nešvarūs, visi dėmėti, vienas kitą puola. Nėra bendrų kriterijų. Dabar, kai valstybė po nepriklausomybės atgavimo ima stabilizuotis, laikytis tos pačios priešpriešų organizavimo metodikos, darosi labai žalinga valstybei. Politikai sako, kad kaimiečiai nieko nesupranta, o jie, politikai, išmintingi, profesionalai, žino realią padėtį. Mane šis paradoksas visada stebino - paprastas žmogus, gyvenantis nuošalyje nuo politikos, žemę ariantis, kurio traktorių sustabdo, pakiša mikrofoną, - jis kalba kaip išminčius. Jis suvokia, kad visi tie mechanizmai dirba patys sau. Dalykų, kurie rūpi paprastam žmogui, niekas nesvarsto arba paliekami trečiame plane. Ta išmintis ateina iš galimybės atsistoti į nešališką poziciją.
Žiniasklaidos specialistai sako, kad žiniasklaida laiko demokratijos egzaminą ir turi nepasiduoti politikų spaudimui bei išlikti kiek galima mažiau priklausoma.
Tai lieka tik žodžiais. Dabar egzistuoja stiprus užsiangažavimas. Nemanau, kad jis ilgai truks. Dabar toks nepaprastai vieningas tendencingumas. Užmiršta civilizacijos patirtis. Patys pirmieji teisingumo reikalavimai ir normos susiformavo Šumerų, Egipto civilizacijose, paskui - Graikijoje. Pirmą valstybės civilizuotumo ženklą rodė tai, kad atsirado bešališka laikysena kitų požiūrių atžvilgiu. Buvo panaikintas Taliono principas - akis už akį, dantis už dantį. Labai gražiai Eschilo trilogijos dramoje "Orestėja" yra išdėstytas lūžis - nuo paprotinės teisės, kai erinijos reikalaudavo kerštauti už kraujo giminės praliejimą, už svetingumo pažeidimą, iki teismo, kuris yra bešališkas ginčininkų atžvilgiu. Sukurta tokia sistema, kad spręsti turi tas, kuris yra nesuinteresuotas. Tik toks žmogus gali būti teisingas. Paprotinėje teisėje teisingumas įgyvendinamas, kai atkeršijama, o civilizuotoje teisėje - kai yra subalansuojama ir pasveriama.
Žiniasklaidos atstovai turi stengtis išlaikyti kuo bešališkesnę poziciją. Prisimenu atvejį iš laidos "Prašau žodžio" per prezidento rinkimus. Šiurpas eina pagaugais, kai prisimenu, kaip į diskusijų laidą buvo pakviestas kandidatas į prezidentus Juozas Petraitis, o kartu ir psichiatras, kuris turėjo nustatyti, ar kandidatas į prezidentus yra sveikas žmogus. Tai paprasčiausios nešališkumo abėcėlės pažeidimas.
Bet paprastai ir sakoma, kad žiniasklaida yra lyg sarginis šuo, kuris turi aploti politikus. Žiniasklaida kritikuodama išlaiko pusiausvyrą visuomenėje - politikai turi oficialią valdžią ir galią, o žiniasklaida savo kritika ją varžo, kad ta galia nebūtų piktnaudžiaujama.
Jeigu tas, kuris kritikuoja, galvoja apie tikslą, nori, kad valdžios atstovas atliktų savo funkcijas, kritikuoja vienaip. O jei jis nori diskredituoti kaip žmogų, - o Lietuvoje tie dalykai yra neskiriami, - galima kibti ir prie jo kostiumo, ir prie jo vaiko. Net juokiamasi iš žmonių pavardžių.
V. Kudirka kadaise nagrinėjo, kas yra satyra, kurios jų yra tikros, kurios netikros, kurios civilizuotas, kurios - ne. Jo teigimu, yra dalykų, iš kurių juoktis negali, - kuo žmogus kaltas, kad turi tokią pavardę, kuo žmogus kaltas, kad jo toks ūgis ar svoris. Lietuvoje tai yra normalu. Lietuvoje visas humoras yra patyčios. Apskritai kultūriniai kriterijai Lietuvoje yra stipriai smukę. Žiniasklaidoje vyksta "barbarizacijos" reiškiniai, reikalavimų nuosmukis. Juos būtų galima pavaizduoti kaip kartelę, kurią sporto varžybose reikia peršokti. Iš minios atėję žmonės gali pasakyti, kam taip aukštai kelti, nuleiskime, tai visi peršoks. Taip bus teisingiau. O galų gale kodėl žmogus negali lįsti po ja, kam jam šokti, kam tokie įsipareigojimai? O gal išvis ją nuspirti arba įsivesti kiekvienam savo taisykles? Kam apsikrauti? Civilizacija ir kultūra yra tam tikras apsikrovimas. Nesvarbu, ar tai tradicinė kultūra, kurioje stabilios normos, kurių reikia šventai laikytis (ištikimybė taisyklei), ar modernioji kultūra, kurioje turi būti įsitempęs, kad galėtum konkuruoti ir lenktyniauti su aukščiausiais pasiekimais. Mūsų kultūra iš tikrųjų smunka. Tačiau ši kritika skirta ne tik lietuviškai žiniasklaidai, tai kritika šiuolaikinei kultūrai apskritai. Tik Lietuvoje viskas vyksta šiurkščiau. Kultūra Lietuvoje vulgaresnė, primityvesnė, ciniškesnė, nes tam įtakos turi kvalifikacijos, gyvenimiškos išminties, galbūt demokratijos tradicijų trūkumas.
Grįžtant prie jūsų iškeltos žiniasklaidos valdžios kritikos, reikia pasakyti, kad turi būti kritikuojama dėl to, kad būtų pasiektas bendras tikslas, o ne kritikuojama todėl, kad tas ar kitas žmogus nepatinka.
Šiandieninėje situacijoje, kai žiniasklaidai vis svarbesni darosi verslo interesai, o ne visuomenės informavimas, kaip jai išlaikyti nešališkumo principą ir žmonių, ir verslo struktūrų atžvilgiu?
Nėra kito kelio. Niekas neabejoja, kad modernioji visuomenė yra individualybių visuomenė, kad ji negali dangstytis abstrakčiu idealu, kuris yra kažkada suformuluotas. Sakoma, kad ir V. Kudirkos himne yra suformuluoti pagrindiniai principai. Pati bendra taisyklė nėra efektyvi, ji negali duoti sprendimo.
Vis dėlto valstybė yra ne kas kita, kaip žmonių susitarimas. Demokratija yra skirtingų socialinių jėgų, grupių interesų subalansavimas dėl bendro intereso.
Diskusijose, kurias dabar reikėtų organizuoti, turėtų dalyvauti nešališki žmonės, svarstantys lyg ant svarstyklių, ko daugiau. Ginčuose dabar arba visi yra "prochvostai", nešvarūs, arba visi išlieka labai švarūs, mes nieko apie juos nesužinome. Diskusijose kiekvienoje situacijoje mes turėtume surasti pliusus ir minusus. Taip pat, kaip ir trečiųjų teisme - tu esi kaltinamas ne kaip žmogus, bet tik už tam tikrus veiksmus, kuriuos padarei.
Nėra pasaulyje angelų ir velnių, tačiau mums lengviau taip vaizduoti žmones. Atrodo, kad tuose ginčuose vienas asmuo turėtų išaiškėti esąs šėtonas, o kitas - angelas. Tačiau kadangi visi ginasi, niekas nelieka nei šėtonas, nei angelas, o visi nešvarūs.
Jeigu visi yra nešvarūs, tai žiniasklaida, kuri atskleidžia tuos nešvarius darbelius, lieka tuo angelu. Ir pasitikėjimas žiniasklaida yra didžiulis.
Turbūt taip ir įvyksta. Šiuo požiūriu gal ir gerai, kad kilo prezidentinis skandalas. Nes vis tiek reikia apsivalyti. Ir A. Paulauskas turbūt protingą mintį pasakė, kad reikia visiems apsivalyti. Tam apsivalymui yra ši proga. Tik aš bijau, kad dabar apsivalymas gali būti užmirštas, o bus stengiamasi kovoti dėl pergalės. O kai laimės, viskas grįš į vėžes.
Šioje situacijoje paaiškėjo, kad visi pagal tokias taisykles ir gyvena. Visi nemokame gyventi demokratinėmis sąlygomis. Visi piktnaudžiaujame savo galimybėmis.
Žurnalistas H. Vaitiekūnas vienoje konferencijoje yra pasakęs: "Kas yra tiesos sakymas? Teisus tas, kuris turi mikrofoną!". Tai panašu į džiunglių įstatymą: teisus tas, kuris turi valdžią, mikrofoną, savo laikraštį, kumštį. Aišku, toje kalboje gal buvo šiek tiek ironijos, tačiau kartais, sako, juokdario lūpomis kalba išmintis. Jeigu turime valdžią, turime girdėti valdomųjų interesus, jei turime mikrofoną, mokėti girdėti tų, kurie klauso, nuomonę. Kad ir kaip būtų keista, žiniasklaida pretenduoja į visuomenės balsą. O tokiuose pareiškimuose skamba didžiulė nepagarba tiems žmonėms. Tai reiškia, kad mes manipuliuojame žmonėmis, jie yra figūros. Kartais pasijaučia, kad ketvirtoji valdžia yra aukštesnė už visas kitas valdžias.
Palikime nuošalyje prezidentinio skandalo temą. Kokių teigiamų žiniasklaidos pusių matote?
Gal aš nuo jų ir turėjau pradėti. Be žiniasklaidos nebūtų ir demokratijos - tai taip paprasta. Tai institucija, kuri padaro galimą informacijos judėjimą, per kurį žmonės gali vienaip ar kitaip dalyvauti. Bėda tik, kad nesiseka žmonėms pasirinkti. Informacijos pateikia gausiai ir turbūt daugiau, nei jos reikia.
Žiniasklaida padeda realizuoti demokratiją taip, kaip Senovės Graikijoje - retorika. Egzistavo trys retorikos formos - teismų retorika (ginčuose reikėdavo iškalbos meno), politinė retorika ir užstalės kalbos. Reikėdavo išaukštinti vertybes - svarbiausius dalykus iškelti, menkus pažeminti. Be retorikos Atėnų demokratija nebūtų atsiradusi. Dabar demokratijos nebūtų be žiniasklaidos. Jei atimsime žiniasklaidą, išliks tik demokratijos forma. Tačiau žiniasklaida atliko tik pirmąjį darbą - išlaisvino nuomones, daugybę požiūrių. Kitas etapas - mokytis susitarti. Be susitarimo nėra demokratijos. Vienas dalykas - kalbėti, antras dalykas - girdėti partnerį, susitarti ir priimti sprendimus. Šis etapas mums daug sunkiau sekasi. Norėtųsi tikėtis, kad žiniasklaida ims orientuotis į tą antrąjį etapą. Žinoma, neturiu minty, kad ji pasidarys vienoda. Bus ir ginčų, - ir reikalingi ginčai, kurie apnuogina žmogų, - tačiau kai viskas yra tik ginčai, mes nežinome, kaip veikti, neturime bendro plano. Nežinome, nei už ką balsuoti, nei kas yra teisus.
“Žurnalistų žinios” (www.lzs.lt)
