Lietuvos radijas ir televizija pradėjo naują sezoną. Ta proga pakalbinome LRT generalinį direktorių Kęstutį Petrauskį. Jis prisipažįsta, kad buvo ištiktas kultūrinio šoko, kai prieš trejus metus atėjęs į radiją, pamatė, jog kompiuterius turi tik žinių tarnyba. Dabar kompiuteriais dirba visi. O svarbiausias uždavinys - užtikrinti žurnalistų laisvę. “Tik kai yra garantuota redakcinė nepriklausomybė, yra įmanoma ir visuomeninio kanalo kokybė”, - sakė K. Petrauskis.
Kokiomis naujomis laidomis šį sezoną pradžiuginsite žiūrovus?
Svarbiausi yra penki nauji projektai. Pirmą paminėčiau laidą “Arti toli”. Tai šviečiamoji, pažintinė informacinė laida apie Europą ir pasaulį, apie mūsų diasporą, kuri vis labiau plečiasi.
Lietuvoje neturėjome tokios laidos, kadangi nė viena televizija negalėjo sau leisti išlaikyti užsienio korespondentus. Šiuo metu Lietuvos televizijai dirba keli žurnalistai, gyvenantys Vakaruose. Visų pirma turiu galvoje Liną Balsį, dirbantį Briuselyje, ir Ievą Kašauskaitę, kuri gyvena Olandijoje, Roterdame, taip pat Beatą Nicholson, kuri iš dalies gyvena Londone ir darys reportažus iš Didžiosios Britanijos, Airijos. Kai paskelbėme, kad imamės tokio projekto, atsiliepė daugiau lietuvių žurnalistų, gyvenančių užsienyje ir norinčių su mumis bendradarbiauti.
Manau, kad Lietuvai labai reikia tokios laidos, nušviečiančios gyvenimą Vakaruose, ten vykstančius procesus, juolab kad vis labiau įsiliejame į tą erdvę. Lietuvos televizija turi plėsti Lietuvos žmonių akiratį, prisidėti prie pilietinės, pasauliui atviros visuomenės ugdymo.
O kokie kiti projektai?
Kitas naujas, gerą šviečiamąjį užtaisą turintis projektas “Asistentas vienai dienai”, sukurtas realybės šou forma. Bus kalbama apie skirtingas profesijas. Dažnai žmonės naivokai įsivaizduoja, kaip atrodo vienas ar kitas darbas.
Dabar, pavyzdžiui, startuoja laida apie Juozą Statkevičių - garsų dizainerį. Mūsų visuomenėje yra įsitvirtinęs stereotipas, kad mada yra pramogų verslas, kuriame viskas yra labai lengva, paprasta. Manyčiau, kad ši profesija tikrai priskirtina prie meno, bet kartu tai yra ir verslas, net labai pelningas. Per šią laidą bandysime supažindinti ir su pačiu žmogumi, ir atskleisti nežinomas profesijos puses, parodysime, kad rezultatas, dažnai siejamas su populiarumu, garbe, šlove bei dideliais pinigais, iš tiesų yra pasiekiamas sunkiu darbu. Mes norime nuimti kai kurių sričių profesionalus gaubiančią aureolę, kad žmonės pamatytų realų jų gyvenimą.
Dar vienas projektas “Žmonės kaip žmonės”. Bus daromi žmonių portretai, stengiamasi parodyti netikėtas asmenybes, kurios nėra taip dažnai fiksuojamos Lietuvos žiniasklaidos. Išduosiu paslaptį: artimiausiu metu turėtų pasirodyti siužetas apie lietuvį, gyvenantį provincijoje ir mokantį trylika ar šešiolika kalbų. Jis nėra nei vertėjas, nei mokytojas, nei rašytojas, o kalbų mokosi, kad pažintų pasaulį, kitas kultūras, tautas.
Ar ši laida nedubliuos anksčiau minėtos?
Ši laida bus labiau portretinė negu prieš tai minėta. Mūsų gyvenimas toks greitas, kad mes kartais nepastebime žmonių, jų neužfiksuojame. O būtų gerai, kad ateinančios kartos juos prisimintų, sužinotų, kaip jie mąstė, ką jie darė, kaip jie veikė mūsų visuomenę.
Pristatysime ir naują pramoginį projektą - laidą “Geras ūpas”. Keletą metų Lietuvos televizija transliavo “Duokim garo”. Mes nebuvome labai patenkinti šia laida, nes pradėjo stigti šviežumo, jaunatviškumo. Dabar šią laidą kūręs prodiuseris atnaujino projektą. Tai bus gera, nuotaikinga vakaro programa, kurioje skambės daug geros ir liaudiškos, ir modernesnės muzikos, bus daug viktorinų, žaidimų.
O koks penktasis projektas?
Turėsime ir naują kultūros laidą. Šeštadieniais bus rodoma tiesioginė analitinė laida. Tai bus visos savaitės kultūros įvykių apžvalga, kurioje dalyvaus įvairūs pašnekovai. Tikimės sulaukti gyvų diskusijų, apčiuopti, kas vyksta kultūriniame gyvenime, galbūt pavyks iš detalių atpažinti besiformuojantį naują kultūros reiškinį. Manau, šita laida tikrai turėtų būti patraukli, juolab kad ją ves žurnalistas. Anksčiau kultūros laidas kurdavo ir vesdavo meno srities žmonės. Jie stengdavosi iš televizijos padaryti meną. Televizija negali kurti meno, televizija turi jį atspindėti. Tai turi daryti žurnalistai. Be abejo, jie turi domėtis menu, analizuoti kultūrą, gilintis į tuos reiškinius, bet jie neturi iš laidos daryti meno.
Dažnai jūsų kritikai sako, kad visuomeninis transliuotojas blaškosi tarp komercijos ir savo misijos. Gal iš tiesų esama tokio prieštaravimo?
Iš šalies pažvelgus, lyg ir yra toks prieštaravimas. Bet televizija yra televizija. Bet koks transliuotojas siekia, kad kuo daugiau žmonių žiūrėtų tą programą. Net ir kultūros laidą reikia padaryti taip, kad ją žiūrėtų ne 0,3 proc., o bent jau 3 proc. žiūrovų. Tada mūsų televizija pasieks ne 3 tūkstančius žiūrovų, o 30 ar 50, ar 150 tūkstančių žiūrovų. Mūsų tikslas, kad tie, kurie anksčiau kažkokiais dalykais nesusidomėjo, pasižiūrėję laidą pasakytų: “Ir man reikėtų nueiti į tą parodą ar koncertą, išplėsti savo akiratį…”. Mes siekiame gausinti savo auditoriją. Priešingu atveju mokesčių mokėtojai galėtų mums papriekaištauti, kad jie išlaiko televiziją, kurios niekas nežiūri.
Žinoma, visuomeniniame kanale turi būti laidos net ir siauram visuomenės sluoksniui, kultūros elitui. Tokių laidų mes turime, paminėčiau puikią Leonido Donskio laidą “Be pykčio”. Tai yra kamerinė, pokalbių laida, skirta intelektualams; mes suprantame, kad ji negali būti taikoma labai plačiai auditorijai.
O kaip naujienų tarnyba?
Kaip jau sakiau tik tapęs generaliniu direktoriumi, Lietuvos televizija ir radijas turi siekti tapti patikimu informacijos šaltiniu. Žinoma, tik žiūrovai turėtų spręsti, ar esame tas patikimas šaltinis.
Galbūt komerciniai kanalai turi geresnes pramogines laidas, bet visuomenė tikrai turi matyti, kad mes kuriame publicistines, informacines laidas. Lietuvos televizija negali pataikauti nė vienai verslo ar politikų grupei, bandyti prieš ar po rinkimų įgnybti kuriai nors partijai, susidoroti su kuriais nors politikais. Siekiame, kad informacija būtų pasverta, patikima, norime suformuoti solidaus kanalo įvaizdį.
Kai kurie politikai kartais pareiškia, kad jūsų žurnalistai yra politiškai angažuoti. Ar tai nėra politinis spaudimas?
Prie politinio spaudimo esame pripratę - nieko čia nepadarysi. Taip yra visame pasaulyje. Visuomeniniai kanalai jaučia įvairiausių visuomenės sluoksnių, ne tik valdžios spaudimą. Tos lobistinės grupės, kurias atspindi visuomeninis kanalas ir kurios bando jį paveikti. Tiek politikai, tiek meno žmonės. Svarbu, ar mes sugebame atsilaikyti ir nepataikauti.
Aišku, žurnalistai turi savo pažiūras, savo simpatijas ar antipatijas, bet jų nereikėtų rodyti. Kita vertus, manau, kad visuomeninis transliuotojas turėtų aiškiai pasakyti, kad nacionalinio kanalo eteryje nėra vietos įvairiems marginalams: nacionalistams, šovinistams, - tiems, kurie nusižengia elementarioms demokratijos taisyklėms. Tai mes labai aiškiai pasakome. Tokios pozicijos laikėmės ypač per prezidentinį skandalą ir toliau jos laikysimės.
Visuomeninis kanalas, nacionalinė televizija ir radijas turi demonstruoti ir tam tikrus moralinius principus, bent jau stengtis priminti žmonėms, kas yra Dešimt Dievo įsakymų. Vėlgi prezidento skandalas parodė, kad iš visuomenės sąmonės bei pasąmonės tie Dešimt įsakymų yra išsitrynę.
Aš esu kilęs iš religingos šeimos ir matau, kad yra dorybių, kurios apskritai mūsų visuomenėje neegzistuoja. Viena iš katalikybės iškeliamų dorybių - kuklumas. Pažiūrėkime, kas dedasi mūsų visuomenėje - kuklumas jau beveik neegzistuoja. Besaikis turto demonstravimas piktina nepasiturinčiuosius, didina nepasitenkinimą ir susipriešinimą. Paragavus valdžios susireikšminama, kai kurie politikai pradeda manyti, kad valstybėje gali tvarkytis kaip savo UAB’e. Pasekmės liūdnos: ištrinamas pagrindas tautiniam solidarumui. Netgi krepšininkai pralaimi, kai suserga žvaigždžių liga. Taigi mes turime parodyti, į kokias tikrąsias vertybes turėtų orientuotis mūsų vaikai.
Jau pusantrų metų esate generalinis direktorius. Kaip vertinate savo veiklą? Kokį pažymį sau rašytumėte?
Sau rašyti pažymį visada yra sunkiausia. Tegu žiūrovai parašo. Manau, kad jie kasdien rašo pažymį įsijungdami arba ne Lietuvos televiziją, klausydamiesi arba ne Lietuvos radijo.
Per pusantrų metų nemažai įgyvendinome. Bent jau materialiai Lietuvos radijas ir televizija atsistojo ant kojų gana tvirtai. Žinoma, dar mums labai reikėtų paramos iš valstybės, kad bent likviduotume per keturiolika metų susidariusį atsilikimą. Turiu galvoje investicijas į techniką. Prisimenu, kai atėjau prieš trejus metus į Lietuvos radiją, mane visiškai pribloškė, kad iš visų darbuotojų tik žinių tarnyba turėjo kompiuterius ir tie buvo pasenę, o visi kiti rašė spausdinimo mašinėlėmis. Tąkart mane ištiko kultūrinis šokas.
Per trejus metus Lietuvos radijas tapo visiškai kompiuterizuotas. Gerokai atnaujiname ir savo programas. Manau, kad radijas dirba labai gerai, jis yra patikimas kaip žinių šaltinis.
Keičiasi ir Lietuvos televizija. Žinoma, dar daug reikėtų padaryti. Ir man, kai žiūrėjau iš šalies, viskas atrodė lengviau pasiekiama. Bet reikia nugalėti įvairius barjerus, suderinti skirtingas nuomones. Mano sprendimams dar turi pritarti LRT taryba, pagaliau yra prodiuseriai, padalinių vadovai, su kuriais reikia sutarti, be to, reikia įtikinti ir politikus, visuomenę, kad iš tiesų turime judėti ta ar kita linkme. Tai nėra lengva. Prieš pusantrų metų man viskas atrodė daug paprasčiau.
Ar visada pavyksta įtikinti skirtingas interesų grupes?
Kartais pavyksta, kartais - ne. Jeigu viskas pavyktų, tai Lietuvos televizija ir radijas būtų dar geresni. Bet ne visada pasieki, ko nori. Labiausiai norėčiau, kad visa kritika būtų nukreipta į mane. Mano pagrindinis tikslas - suteikti čia dirbantiems žmonėms redakcinę nepriklausomybę, kad jie nejaustų spaudimo iš šalies, kad ne jiems būtų skambinama, kad jie nebūtų apšaukiami dėl to, kad ne taip padarė kultūros laidą ar neparodė per žinias kokio nors politiko. Aš turėčiau būti ta kempinė, kuri viską sugeria. Tik kai yra garantuota redakcinė nepriklausomybė, yra įmanoma ir visuomeninio kanalo kokybė. Kito kelio nėra.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Virginijus Savukynas ([email protected])
