Du XX amžiaus režimai vien doktrinų tikslais sunaikino apie 80 milijonų žmonių. Nacių Vokietijoje buvo nužudyta 2 mln. žydų vaikų – apgalvotai, iš anksto parengus detalius planus. Sovietai gyvuliniuose vagonuose mirti išvežė ir gulaguose supūdė ištisas minias.

Ideologijos fenomenalumas tas, kad žmonės buvo žudomi ne tiesiogiai Hitlerio ar Stalino – milijonai individų skirtingose šalyse buvo pajungti šaltakraujiškai vykdyti masinius „valymus“, „tautos gryninimus“ ar kitaip pavadintas masines žmogžudystes. Totalitariniuose režimuose pirmąkart istorijoje žiaurumas buvo institucionalizuotas, o mirtis tapo masine produkcija. Todėl būtina kelti fundamentalų ideologinio pavergimo klausimą: kokiu būdu doktrinos išstūmė žmogiškumą?

Ideologijos samprata ir „kreipimasis“

Šio straipsnio tikslas nėra atskleisti kintančią ideologijos sąvoką postmodernybėje. Priešingai, čia ideologija bus suprantama klasikiniu būdu kaip tam tikra idėjos logika (arba, remiantis Manheimu, – klaidingos sąmonės forma). Kalbant apie totalitarinius režimus būtina pabrėžti šios klaidingos savimonės specifiką: tai tokia mąstymo forma, kai tikrovės suvokimo iškraipymai yra neatpažįstami, nepastebimi, visuomenėje vyrauja įsitikinimas, kad diktatūros palaikoma suvokimo logika yra vienintelė. Komunizmas ir fašizmas rėmėsi vienintele tiesa, „neįveikiama“ logika. Šias totalitarines ideologijas Zbigniewas Brzezinskis vadina transcendentinėmis fikcijomis arba tiesiog metamitais.

REKLAMA

Ideologija turi ypatingą santykį su subjektu: individas indoktrinuojamas per keletą stadijų. Marksistinės konfliktų teorijos mokyklos atstovas L. Althusseris teigdamas, kad ideologija yra pasąmoninė struktūra, pristato ir ideologijos – individo santykį. Pasak jo, ideologija kreipiasi į subjektą ir jis akimirksniu paklūsta tokio paklausimo spaudimui. Klasikinis Althusserio pavyzdys: policininkui gatvėje sušukus „Ei, tu!“, kiekvienas praeivis nesąmoningai reaguoja į kreipimąsi ir mano, kad jis skirtas jam. Taip pat ir ideologija turi savo kreipinį, ragina subjektus į jį atsakyti. Tokiu kreipimosi būdu individui priskiriama tam tikra pozicija, socialinis statusas. L. Althusseris rašo, kad „subjekto kategorija yra sudedamoji visų ideologijų dalis, o visų ideologijų funkcija yra konkretaus individo, kaip subjekto, konstravimas“.

Gintautas Mažeikis išskiria tris ideologinio subjekto kūrimo pakopas. Pirmoji – objekto informavimo. Žmogus kryptingai informuojamas, tačiau dar nėra įtikinėjimo objektas. Antrojoje stadijoje individas kviečiamas vaidinti tam tikrus vaidmenis, imituoti tikėjimą, susitapatina su ideologija. Galiausiai, trečiojoje stadijoje, žmogus visiškai pavergiamas – jis tampa ideologiniu subjektu. Asmenybė pati priima sprendimus, savarankiškai propaguoja ideologiją, atlieka užduotis, kitaip tariant, formuojamas subjekto totalumas.

Klasinės visuomenės žlugimas

Fašizmui ir komunizmui suklestėti reikėjo keleto palankių aplinkybių. Pirmoji – klasinės visuomenės žlugimas ir masių atsiradimas.

Struktūruota visuomenė lemdavo itin mažą individų dalyvavimą politikoje, dauguma jų niekada nesijausdavo atsakingi už viešųjų reikalų tvarkymą. Kita vertus, klasių sistemos gijos jungė visuomenę į vieningą politinį audinį, atskirų socialinių sluoksnių interesams atstovavo tam tikros politinės partijos. Klasinės visuomenės žlugimas sąlygojo tradicinių partijų pabaigą ir snūduriuojančios minios virtimą didžiule, neorganizuota, chaotiška individų mase. Tokia visuomenės struktūra po Pirmojo pasaulinio karo išryškėjo Vokietijoje ir Austrijoje. Rusijoje centralizuota biurokratija valdė bestruktūrę masę gyventojų, kurių nesiejo nei feodalizmo likučiai, nei kapitalizmo užuomazgos. Klasinės visuomenės žlugimo atmosferoje susiformavo Europos masių žmogaus psichologija.

REKLAMA

Psichologinę apsaugą teikusių klasinių sienų griuvimą, augantį nedarbą ir infliaciją lydėjo begalinis nusivylimas status quo bei valdžia, individų egocentrinis įsiūtis, savisaugos instinkto silpnėjimas. Jausmas, kad esi nereikalingas, tapo masiniu. Masių žmogus absoliučiai neturi ko prarasti, nes jis tiesiog prarado interesą gerovei. Todėl H. Himmleris, puikiai supratęs šių žmonių psichologiją, sakė, kad juos domina ne „kasdienės problemos“, o „ideologiniai klausimai, svarbūs dešimtmečiams ir šimtmečiams, todėl žmonės žino, kad dirba didžiam uždaviniui, pasitaikančiam ne dažniau kaip kartą per 2000 metų“.

Nuo klasių likvidavimo, masių atsiradimo neatsiejama visuomenės atomizacija, izoliacija, socialinių saitų nutraukimas, ko totalitariniuose režimuose buvo siekiama represijomis, teroru, trėmimais. Esant absoliučiai valdinių lygybei ir fragmentacijai, galima reikalauti ideologijai būtino besąlygiško lojalumo ir paklusnumo. Asmuo, atkirstas nuo svarbiausių socialinių saitų, yra tarsi priverstas tapatintis su egzistuojančia ideologija, totalitariniu sąjūdžiu. Jis, stojęs į masių gretas, kyla į maištą prieš „realizmą“, sveiką protą ir „visus pasaulio tikėtinumus“. Ir tuomet, kai sveikas protas nebetenka vertės, suveikia jį absoliučia beprotyste paverčianti totalitarinė ideologija.

Beprotystės mastą atskleidė po Antrojo pasaulinio karo pabaigos Berlyne Sąjungininkų rasti įrašai. Viename jų užfiksuota „Galutinio sprendimo“ Vandėjoje konferencija, kurioje dalyvavo penkiolika „iškiliausių“ nacių Vokietijos valstybės veikėjų. Konferencijoje spręstas „Europos žydų klausimas“ ir galutinai nutarta sistemingai išžudyti žemyne gyvenančius žydus (apie 11 milijonų). Penkiolika išsilavinusių vyrų valandų valandas praleido kurdami schemas ir planus, kaip iš įvairių Europos valstybių į žudymo vietas bus gabenami žydai.

Masių pavergimas

Z. Brzezinskio įsitikinimu, dar XVIII a. įvyko svarbios permainos, paruošusios dirvą totaliam ideologiniam užvaldymui praėjusiame šimtmetyje. Pirmiausia tai raštingumo plitimas, panaikinęs politinį pasyvumą ir atvėręs kelius propagandai. Taip pat milžiniškas permainas sukėlusi urbanizacija, per du šimtmečius miesto gyventojų dalį pakeitusi nuo trijų iki trisdešimties procentų. Tokie pramonės revoliucijos padariniai sunaikino įprastas vertybes ir elgesio modelius. Be to, jau nuo Didžiosios prancūzų revoliucijos svarbiomis ir populiariomis sąvokomis tapo nacionalizmas ir romantiškas idealizmas; susiformavo tikėjimas beribėmis „racionalios“ socialinės inžinerijos galimybėmis.

REKLAMA

Be to, visuomet svarbus lieka charizmatiško lyderio veiksnys: „magiškieji Hitlerio kerai“ arba „neįveikiama Lenino logikos jėga“ (Stalino žodžiai). Hitleris pasižymėjo fanatišku tikėjimu savimi, pseudoautoritetingais sprendimais ir visus klausimus aprėpiančia ideologija. Hannah Arendt teigimu, visuomenė visada linkusi pripažinti apsišaukėlį tuo, kas jis pats manosi esąs, todėl pamišėlis, vaizduojantis genijų, visada turi šansų. Tokiu būdu diktatorius, pateikiantis savo nuomonę nepalaužiamo įsitikinimo tonu, išlaiko autoritetą, nesvarbu, kiek kartų pasirodo neteisus.

Tokią taktiką pasirinko ir Hitleris, nepalenkiamai nuosekliai laikęsis vienos nuomonės. Ir Leninas sugebėdavęs mases pavergti ne tiek komunizmo idėja, kiek jos loginiu procesu, nuosekliu, „šaltu kaip ledas protavimu“. Negailestinga idėjos logika buvo būdinga abiem totalitariniams režimams: pasakius A, negalima nutylėti B ir C, ir taip toliau – iki pat pražūtingojo alfabeto pabaigos. Geležinė logika vedė ideologijas tol, kol jas tiesiog pražudė.


Rašyti komentarą...
a
alex
2010-02-18 01:47:11
Pranešti apie netinkamą komentarą
Kažin, kas geriau - žmogaus pavertimas gyvuliu ar paprasčiausiu daiktu
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (1)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų