Pastarosiomis savaitėmis ne vienas Lietuvos gyventojas patyrė tikrą religinių ir bažnytinių terminų liūtį ir apie Katalikų Bažnyčią galėjo sužinoti tiek, kiek galbūt net ir per visą savo gyvenimą nebuvo girdėjęs. Balandžio mėnesį įvykęs Katalikų Bažnyčios sugrįžimas į viešąjį diskursą, į žmonių mintis, laikraščių puslapius ar televizorių ekranus buvo bene pirmasis toks veržlus tikėjimo įsiliejimas į vis labiau savo krikščioniškąsias šaknis primirštančios Europos gyvenimą bent jau po Apšvietos laikotarpio ir Prancūzijos revoliucijos.
Žinoma, kai kas iš griežtų sekuliarizmo sergėtojų bent jau nedrąsiai bandė priminti valstybės ir Bažnyčios atskyrimo principą, bet tai darė gana nesėkmingai.
Ir puiku, kad jų balsas šį kartą nebuvo išgirstas. Bent jau dėl vienos gana paprastos priežasties, apie kurią visai ne iš piktos valios gana retai susimąstome ir apie ką gana aiškiai prabilo ir popiežius Benediktas XVI: islamas ir dialogo plėtra tarp musulmonų ir krikščionių.
Kas privertė popiežių Benediktą XVI taip staiga pakeisti savąją poziciją? Juk dėl jo nuostatų kitų religijų atžvilgiu teko girdėti ne vieną abejonę. Jis, dar būdamas kardinolu Josephu Ratzingeriu, kiek „pamaištavo“ ir atsisakė vykti į popiežiaus Jono Pauliaus II iniciatyva rengtą pasaulio religijų lyderių susitikimą, o ir kėlė gana svarbų klausimą dėl Turkijos priėmimo į Europos Sąjungą.
Manyčiau, kad tokį posūkį nulėmė ne vien tapimas popiežiumi. Sekuliariajam pasauliui ir Europai gana sunku suvokti religinio ir viešojo gyvenimo susiliejimą ir svarbą vienas kitam, koks esti musulmoniškose visuomenėse. Popiežius Benediktas XVI regi Europos visuomenės nepasirengimą priimti kitokios tradicijos terpėje užaugusius asmenis ir sugebėjimo taikiai sugyventi trūkumą. Štai todėl Europai ir buvo bandoma priminti jos krikščioniškąsias šaknis, štai todėl ir naujasis popiežius pasirinko Benedikto - Europos globėjo ir XX amžiaus pradžioje gyvenusio taikos popiežiaus - vardą.
Pastarųjų savaičių Bažnyčios sugrįžimas į viešąjį gyvenimą gali tapti puikiu postūmiu daugeliui europiečių geriau suvokti savąją tapatybę. Tačiau tai galima tik kalbantis, tik ieškant dialogo su kitokiais nei mes patys. Tik tuomet galime išvysti savąjį originalumą ir suvokti, kad mums įprasti dalykai nėra tokie jau įprasti visur. Kito kelio Europoje, kur kai kurių jos valstybių bendrojo išsilavinimo mokyklose net trečdalį ar ir daugiau mokinių sudaro vaikai musulmonai, nėra.
Džiugu, kad bent jau kai kas Lietuvoje bando apie tai bent probėgšmais prabilti. Dar pernai rudenį teko dalyvauti Druskininkuose vykusioje Liberalų ir centro sąjungos diskusijoje, kurioje buvo kalbama apie naujųjų narių priėmimą į Europos Sąjungą. Ir žinoma - apie Turkijos priėmimą. Žinoma, naujų narių priėmimo klausimas gali būti vadinamas politiniu ar ekonominiu. Tačiau neapsigaukime - priminsiu, kad daugeliui musulmonų tikėjimas ir viešasis gyvenimas yra ganėtinai susijęs. Gal tai ne tiek aktualu kalbant apie Turkiją, tačiau su Turkija į ES dar sparčiau atriedėtų ta kultūra ir tikėjimas, kuris nėra tapatus krikščioniškosioms šaknims. Tačiau kol mes tik bandome prabilti - tie patys mūsų kaimynai iš Estijos jau yra parengę ir gana konkretų musulmonų integracijos į Estijos visuomenę planą.
Tad su kuo gi jau dabar susiduria Europos visuomenė ir ko mes galime tikėtis jau netolimoje ateityje, tarp mūsų vis daugėjant islamą išpažįstančių žmonių?
Visų pirma, žinoma, tai jau ne kartą girdėtoji čadros - musulmonių galvos apdangalo - problema. Jau ne kartą apie šį klausimą buvo viešai diskutuojama, tad nesirengiu ilgiau prie to užtrukti. Gal tik pakaktų paklausti - ar esame pasirengę kartu su lietuvaičiais mokyklose, viešojo administravimo ar kitose valstybinėse įstaigose regėti ir tokią tikėjimo išraišką?
Užsiminus apie mokyklą tenka stabtelėti kiek ilgėliau ir priminti dar vieną kylančią problemą: švietimo programų turinį. Visų pirma reikia pasakyti, kad kai kurie mokyklose dėstomi dalykai vaikams musulmonams gali būti ganėtinai skaudūs. Kaip turėtų jaustis musulmonų imigrantų šeimos vaikas, per istorijos pamokas girdintis istorijas apie kovas su musulmonais (kad ir apie islamo invaziją į Europą sustabdžiusį Karlą Martello), Šiaurės Afrikos kolonizaciją arba Napoleono žygį į Egiptą, o savo gimtosiose šeimose, kalbant apie tuos pačius įvykius, girdintis teiginius apie kovą su šeimos gimtųjų kraštų užpuolikais? Sutikite - tokia šizofreniška situacija vaikui gali pasirodyti per sunki. Ir Prancūzijoje nėra retas atvejis, kad parengta švietimo programa yra visiškai atmetama, mokiniai nepriima joje dėstomų teiginių.
Tačiau yra ir dar viena mokyklinė problema: kai kurių musulmonų šalių imigrantai moksleiviai atsisako pripažinti mokytojos autoritetą, nes ji yra moteris. Arba vėl - moksleivės per fizinio lavinimo pamoką atsisako apsirengti trumpas kelnaites arba marškinėlius trumpomis rankovėmis, nes taip pernelyg atskleistų savąjį kūną. O jei tėvai neleidžia savosios dukters į mokyklinę ekskursiją, nes joje ji būtų pernelyg arti berniukų? Sakote, kad tai jų pačių problema? Anaiptol. Ypač kai tokių mokinių dalis viršija dešimtadalį ar net ir daugiau - tai jau gali tapti visos visuomenės problema.
Nereiktų pamiršti ir Europoje kai kur jau kylančios lytinio ugdymo ar švietimo programų problemos. Ką daryti, jei tėvai pareiškia, kad religiniai įsitikinimai jų vaikams neleidžia klausytis lytinio ugdymo ar švietimo kursų?
Maistas, atrodytų, esantis paprasta ir lengvai sprendžiama problema - parduotuvės pilnos visko, rinkis ir valgyk ką nori. Kad tik būtų už ką pirkti. Mokyklų valgyklose ir kitose maitinimo įstaigose taip pat galima rinktis, ką valgyti - kiaulieną ar kitą maistą. Tačiau musulmonų papročiai reikalauja, kad mėsa būtų parengta tam tikru būdu, vadinamuoju „halala“ - gyvam ir neapsvaigintam gyvūnui perrėžiama gerklė ir leidžiama nukraujuoti. Kaip suderinti siekį uždrausti vaistų bandymus su gyvūnais ir „halala“? Sakykim, dar kad šalimais namų esančios parduotuvės savininku tampa musulmonas ir jis uždraudžia savojoje parduotuvėje prekiauti kiauliena ir alkoholiu. Ką daryti? Reguliuoti įstatymiškai ar palinkėti sėkmės ieškant kitos parduotuvės?
Ganėtinai įdomiu klausimu tampa ir poligamija, kuri Europos šalyse yra draudžiama. Tačiau jei į mūsų šalį gyventi atvyktų su keliomis moterimis savo gimtojoje šalyje susituokęs asmuo? Kuri taptų jo teisėta žmona ir kas būtų su kitomis? Pripažinti žmonomis visas? Tačiau kaip tuomet su poligamijos draudimu?
Net ir mirtis gali tapti gana kebliu klausimu: daugumoje Europos valstybių teisiškai yra nustatyta, kad nuo žmogaus mirties fakto nustatymo iki jo laidotuvių privalo praeiti mažiausiai 24 valandos. Tačiau pagal islamiškąją tradiciją mirusysis turėtų būti palaidotas tą pačią mirties dieną, dar prieš nusileidžiant saulei. Kaip spręsime šį neatitikimą?
Na ir žinoma - poilsio dienų ir atostogų klausimas. Jei kokioje nors gamykloje nemaža dalis imigrantų musulmonų darbininkų pradeda reikalauti, kad per darbo dieną jiems būtų suteiktos maldos pertraukėlės ir įrengtos maldos vietos, - kaip elgtis darbdaviui? Arba jei dauguma darbininkų yra musulmonai ir pradeda reikalauti dirbti sekmadienį ir ilsėtis penktadienį - ką daryti? Ne ką paprastesnė situacija ir su atostogomis - jei jų prašoma būtent per ramadano mėnesį, o dauguma darbininkų musulmonai - kaip suksis darbdavys?
O jei įmonė, kurioje dirba nemažai musulmonų, dėl kokios nors priežasties nutaria keisti darbo kryptį ir pobūdį - kad ir nebekonservuoti pomidorų ar agurkų, imtis doroti kiaulieną - kaip elgtis darbininkams musulmonams ir darbdaviui? Darbininkai musulmonai paprasčiausiai atsisakys liesti kiaulieną.
Pastaruoju metu nemažai kalbama apie besikeičiančią Vilniaus architektūrą. Na ką gi - štai jums dar vienas pokytis: kur statysime mečetes ir ne tokius jau žemus minaretus? Ar neužgoš jie mums Gedimino pilies, Šeškinės kalno arba Katedros?
Finansų sektorius? Taip, ir čia bus įdomu. Islamiškas bankas veikia pagal šariato nuostatus, tad niekuomet neinvestuos į „nemoralias“ įmones: besiverčiančias tabako, alkoholio ar kokiu kitu „nemoralumo“ sąvoką atitinkančiu verslu. Tačiau ne tik tai - islamas draudžia spekuliuoti ar reikalauti mokėti palūkanas. Tai reiškia paprastą dalyką: norintis kreditą gauti musulmonas kreipiasi į banką, kuris nuperka norimą daiktą ir vėliau jį parduoda klientui už sutartą kainą. Savo ruožtu bankas negali spekuliuoti akcijų biržose, bet turi realiai užsidirbti pinigus. Tad yra išleidžiami vertybiniai popieriai, už kuriuos surinktos lėšos yra investuojamos kad ir į nekilnojamąjį turtą, kuris yra išnuomojamas. O iš nuomos gautas pelnas yra skiriamas palūkanoms už vertybinius popierius ar indėlius mokėti. Tačiau palūkanas gavęs musulmonas turėtų jas skirti „vargšams“, o tai dažniausiai yra daroma per labdaros organizacijas, kurios, deja, jau ne kartą pasirodė esančios pagrindiniu fundamentalistų ir teroristų finansavimo šaltiniu. Ką gi, natūralus klausimas: kaip mūsų finansų sistema yra pasirengusi prisitaikyti prie panašių pokyčių?
O ką darysime su gydytojais vyrais ginekologais? Kalbu apie atvejį, kai persileidimą patyrusi musulmonė griežtai prieštarauja, kad prie jos liestųsi vyras gydytojas. Gerai, jei gydymo įstaigoje bus specialistė moteris. Bet jei jos nebus, jei ji bus išvykusi dirbti į Angliją?
Klausimų daugiau nei atsakymų. Pastarųjų išties net ir nesirengiau pateikti. Atsakymus į juos turėtų pateikti kiekvienos iš paminėtų (ir kitų) sričių specialistai. Taip pat ir visuomenė. Ir čia vėl verta grįžti prie popiežiaus Benedikto XVI primintos būtinybės tęsti dialogą su kitokiais nei mes patys. Nes tik tuomet suvoksime savąją tapatybę ir atrasti bendrus atsakymus. Ieškokime drauge.
