“Kultūros namų” laida apie intelektualus ketvirtadienio (04.17) vakarą. Ką jie veikia Lietuvoje - klausė apynaujis laidos vedėjas Leonidas Donskis. Rūstūs intelektualai susiginčijo. Vieni sakė, kad nereikia nieko veikti, kiti - atvirkščiai. Bet pikti buvo kaip širšės, teigė, kad iš jų tarpo kyla hitleriai ir leninai. O paguosdamas Arvydas Šliogeris paaiškino - nėra jų Lietuvoje. Kurie buvo, išmirė.
“Kultūros namai”, t.y. Leonidas Donskis, susikvietė intelektualus, idant jie apsitartų, kas jie tokie ir kokie jų tikslai arba misija, kaip priimta sakyti šiandien. To žodžio, tiesa, vengta. Jokios misijos - sakė Arvydas Šliogeris, pagaliau ar ne antrą kartą prabilęs publikai po ilgesnės pertraukos. Intelektualas, pasak žymiausio mūsų filosofo, yra viešos kalbos žmogus. O ar Lietuvoje yra tokia fauna kaip intelektualai? Intelektualo idėja - niekada valdžioje, visada opozicijoje, savo temperamentu jis visada liberalas, vandens drumstėjas. Pagal A. Šliogerį, du šimtmečiai vergijos metų nedavė laiko atsirasti intelektualams ir intelektualo tipas Lietuvoje dar nesusiformavęs, tam reikia laiko. Tiesa, A. Šliogeris ir visi kiti darė išlygą - taip, buvo Lietuvoje pavyzdinių intelektualų: Vytautas Kavolis, Algirdas Julius Greimas, Ričardas Gavelis. Tik jie visi numirė. Gyvo nėra. Įvardyti, cituoti, pavyzdžiais rodyti tik numirėliai. Tiesa, buvo išimtis - Platonas, kuris, tiesa, irgi numirė, bet jo idėjos amžinai gyvos. Idėjos, kurias generuojantis intelektualas iš esmės negali jų paimti į savo rankas, nes kol jis sėdi ir svaidosi idėjomis, dar nieko. Neduokdie, jis pradės jas įgyvendinti - išsyk konclageriai, fašizmas ir pan. Mat intelektualas jau toks.
Tiesa, intelektualu apskritai gali būti tik prancūzas, - teigė pokalbio dalyviai, sykiais perrėkdami vienas kitą. Jie sutiko dėl šio dalyko vieningai. A. Šliogeris, kraipydamas galvą, pareiškė negalįs įsivaizduoti vokiečių intelektualo. Norėjosi paklausti, o Thomas Mannas, o Gunteris Grassas, o Hansas Kungas, o Peteris Handke, - tiesa, paskutinis austras. Bet nėra - ir nereikia. Intelektualai yra arba prancūzai, arba su retomis išimtimis - anglosaksai.
Darius Kuolys aiškino, kad Lietuvoje esama intelektualų, bet jie užima įvairialypę padėtį, jų pareiga būtų įvardyti, kas vyksta, telkti visuomenę ir mėginti daryti jau poveikį. O dabar intelektualai kalba ir veikia per mažai. Trūksta erdvės, kas be ko. Kur konkrečiai jie gali reikštis, nėra tiek daug vietos. Ir apskritai, pagal D. Kuolį, intelektualas šiandien turi būti ne vien visuomenės kritikas. Tikrasis turi rasti ir pozityvių dalykų. Bet, pagal A. Šliogerį, viskas atvirkščiai. Intelektualai vienišiai, o ne gaujos. Ir apskritai intelektualas - pavojinga figūra, ypač kai jis imasi įgyvendinti ir teigti, kad jis žino vieną galutinę tiesą. Intelektualas valdo kalbą, o per kalbą perteikiamos idėjos, teisingos jos ar ne - visai kitas reikalas.
Arvydas Juozaitis visą laiką laikėsi savo tezės, kad intelektualai yra individualūs ir nesuinteresuoti. Iš jų niekam naudos, jie užsidarę ir užsitvėrę nuo visuomenės. Jie visada po vieną, tik kartais susišneka savo žargonu. O tokios sąvokos kaip “intelektualija” nesama. Yra “inteligentija” ir pats A. Juozaitis savęs intelektualu nelaiko, kaip ir daugelio veikusių ir paveikusių visuomenės raidą. Kalbėti reiktų, pasak A. Juozaičio, apie inteligentą - visuomenės labui įsipareigojusi inteligentija - štai kas yra pokyčių ir virsmų laidas. Intelektualas vienišius - visuomenės nelaimė; o jeigu bendrai visuomenei angažuoti keli “intelektualai”, tai jie jau yra inteligentija. Ši sąvoka toli gražu ne iš Rusijos kilusi, o iš Garibaldi laikų Italijos ir per Lenkiją pasiekusi Lietuvą.
Diskusiją savo žurnalistiniais intarpais ardė Audrius Bačiulis, kuris kalbėjo labai daug, bet ne apie intelektualus, o apie anglosaksus. Jis visada pasakydavo kažką uoliai ne į temą; bet niekaip negalima nesutikti su jo tezėmis, kad nelaisvoje visuomenėje intelektualas atsirasti negali, arba jo vieta - virtuvėje, intelektualo darbas - idėjų mėtymas, o ne jų įgyvendinimas.
Ir kai atėjo laikas reziumuoti, L. Donskis, leidęs išsišnekėti ir net išsirėkti, minimaliai, kiek tai intelektualui kalbant su intelektualais įmanoma, valdęs pokalbį, paprašė tai padaryti. Suformuluoti atsakymą į laidos klausimą - kiek reikšmingi Lietuvos intelektualai. Atsakymas buvo bemaž vienodas - jie nėra reikšmingi ar bent jau nėra reikšmingi pakankamai, kol nesukaupė kritinės masės. Jų dar nėra tiek, kad galėtų paveikti. Tačiau paveikti kaip tik ir nereikia. Be to, buvo keli, bet numirė. Atsakymas buvo, kaip ir dera intelektualams, marazmatinis iš gerosios pusės - visi pasakė savo nesutampančias ir prieštaraujančias nuomones. Ką daryti - vis dėlto buvo apytiksliai sutarta. Šnekėti ir rašyti.
Sumuojant - L. Donskis mažiau gražus už Aistę Mažutytę. Bet tai nieko nekeičia. Veda gal vienodame lygyje su diskutuojančiais ir tai gerai, bet jam pačiam atsakymas aiškus iš anksto - bus nesusikalbėta. Arba dar prasčiau. Kiekvienas atstovavo sau, savo misijai, netgi jeigu jos nepripažino ir savo apsisprendimą aktyvios visuomeninės veiklos ir įtakos atžvilgiu. A. Šliogeris nenorėjo tos įtakos, nes apsimeta, kad jos nedaro. A. Juozaitis teigė, kad intelektualo nėra, yra inteligentai, kurie turi palaikyti visuomenėje viltį ir susitelkimą - čia jis apie save. Darius Kuolys pareiškė, kad intelektualai turi būti ir visuomeniškai angažuoti, ir politizuoti - čia jis apie save ir Prezidentūrą. A. Bačiulis mąstė apie tai, kaip protingai daro anglosaksai, susisodinę intelektualus į vieną krūvą ir liepę jiems mąstyti apie kokią problemą. Čia jis apie visą kompaniją.
Bet jeigu reziumuotume - penki pučiantys savo dūdas ir visi penki pasakojo apie save. Ar kitaip gali būti - vargu. Tokia jau priedermė intelektualų, kurių, pasak jų pačių, susėdusių už plastikinio stalo, nėra. Nėra ir baigta. Jei keli ir buvo, tai numirė. Intelektualas mielai suteikia intelektualo statusą sau ir keliems numirėliams. Bet šiaip - intelektualų nėra. Tad apie ką buvo kalbama?Apie intelektualus, žinoma.
Tiesą sakant, publika išties baisi. Gal ir gerai, kad jie sakosi nenorį valdžios, bet tie, kurie pokštauja šiuo klausimu, baisesni dvigubai. Aistė Mažutytė būtų virtusi nuo taburetės - vien dėl estetinių sumetimų ir pabaisų, sėdinčių prie stalo. L. Donskis nevirto. Pats toks.
