Susidūręs su valdininkų savivale ne vienas šiaulietis palinki: "Kad jus kur Mileris su šakėmis!" Ne šiaip sau 52 metų antrosios grupės invalidas statybininkas Jonas Mileris įgavo tokį populiarumą. Pasipiktinęs konservatorių politika, kartą jis išmalė šios partijos būstinės langą. Protestuodamas prieš "Telekomo", kurį kadaise pats statė, kainų politiką, J. Mileris į šios bendrovės kontorą atėjo su šakėmis ir tapo vietine įžymybe, jo akcija parodyta net užsienyje. Dabar "žmogus su šakėmis" žada kurti Ekonomikos politinę partiją, savo turtą apsaugoti užnuodytomis strėlėmis. Visa tai jis mielai pasakoja "Kranklio" skaitytojams.
- Pirmą kartą apie jus Lietuvos žiniasklaida prabilo prieš porą metų. Nuo ko pradėjote?
- 1999-ųjų pavasarį paskambinęs į vietinę konservatorių būstinę priminiau, jog prezidentas V. Adamkus kritikavo G. Vagnorių. Klausiau, ar jie nesiruošia sutramdyti suįžūlėjusio bendrapartiečio. O jie tik mykia, sako, jis tinkamas, protingas, ūkiškas. "Na, jei jūs taip, - pagąsdinau. - Pakalbėsim griežčiau". Pažadėjau kitą dieną išmalti būstinės langus.
- Ar perspėjote, kurią valandą?
- Taip, trečią valandą po pietų, todėl atėjęs radau lūkuriuojančius du policininkus. Mačiau, kad grasinimais nepatikėta, nes policininkai buvo pakviesti tik dėl visa pikta ir manęs nepažino. Nepastebėtas priėjęs norėjau dėti konservatoriams į langus akmeniu, tačiau persigalvojau - tik kepštelėjau ranka per langą, vienas stiklas ir pažiro. Atsipeikėję policininkai mane kad griebs. Įgrūdo į "viliuką" ir nuvežė į komisariatą, po to - į nuovadą. Po kelių dienų nuovadoje man pakišo pasirašyti protokolą, kad esu baudžiamas 300 litų bauda. Aš sakau: "Nepasirašysiu, nes praėję terminai". Tai išgirdęs policininkas nubėgo pas viršininką tartis. Grįžęs sako, jog esu oficialiai įspėjamas, liepė daugiau nebedaužyti.
- Įbauginęs konservatorius, ėmėtės "Telekomo"?
- Aš savo rankomis Šiauliuose stačiau "Telekomo" pastatą, todėl negalėjau tylėti sužinojęs, jog naujieji savininkai ėmė vogti - tarkim, pakalbi porą sekundžių, o ima už visą minutę. Vasario mėnesį parašiau atvirą laišką. T. Paarmos prašiau baigti apvaginėti, antraip pažadėjau prieš "Telekomą" imtis žiaurios akcijos. Toliau - dar gražiau. Šią vasarą "Telekomas" savavališkai įsivedė tvarką imti abonentinį mokestį į priekį. Rugpjūtį gaunu 104,44 lito "Telekomo" sąskaitą. Nuėjęs į Šiaulių "Telekomą" pirmiausia pareiškiau, jog iš anksto už dar nesuteiktą paslaugą nemokėsiu, taip pat paprašiau pokalbių išklotinės, nes įtariau, jog man priskaičiuota ir nebūtų pokalbių. Kažkokia darbuotoja sąskaitoje nubraukė 25,42 lito, tekštelėjo štampuką, tačiau pasirašyti atsisakė. O išklotinės man visai nedavė - teisinosi, kad sugedęs kompiuteris. To jau buvo per daug. "Na, gerai, - pagąsdinau. - Ateisiu penkioliktą valandą su šakėmis!"
- Ar aštrias šakes pasiėmėte?
- Žinojau, kad policija atims, tai pasiėmiau prasčiausias, nulaužtu ražu. Ėmiau šakės kotu belsti į "Telekomo" duris, reikalaudamas teisingumo.
- Ar išmalėte tiems nedorėliams stiklus, ar ką nors subadėte?
- Ė, ne. Aš ne ekstremistas, badyti žmonių iš viso nesiruošiau, tik pasibelsti. Šakės buvo simbolis. Tačiau "Telekomo" durys modernios, brangios, su storu stiklu. Iš karto primečiau, jog jį išdaužus man protestas brangiai kainuotų. Tad beldžiau kotu ir taikiau ne į stiklą, o į durų rėmą. Triukšmo daug, korespondentai tik fotografuoja, o nuostolių - nulis. Gerai.
Po to mano akciją su šakėmis parodė ne tik visi mūsų kanalai, bet ir kažkuri Rusijos televizija.
- O kaip tąkart policijoje? Ar pavyko vėl atsipirkti įspėjimu?
- Na, ne, antrą kartą man paskyrė 100 litų baudą. Tačiau kol ją išrašė, tris valandas tampė po komisariatus, nuovadas, tarpusavyje aiškindamiesi, kas turi rašyti, kas bausti, kur vežti. Pinigų baudoms aš neturiu, tačiau nenorėjau, kaip M. Murza, sėdėti areštinėje ir tapti našta visuomenei. Nuėjęs į savivaldybę norėjau pasiūlyti, kad vietoje baudos aš geriau atidirbčiau viešųjų darbų - pavyzdžiui, gatvėje nugenėčiau medžių šakas, užstojančias kelio ženklus. Tai ką jūs manot? Einu per kabinetus, pusė jų - užrakintų, koridoriuose kava kvepia, o niekas nieko nesprendžia. Šiaulių merė V. Stasiūnaitė tada atostogavo, tai darbas savivaldybėje buvo sustojęs. Buvau jau paruošęs ketverias šakes ir savivaldybei. Tačiau spjoviau ir draugų padedamas nugenėjau šakas prie vienos mokyklos, nes artėjo Rugsėjo pirmoji ir vaikams būtų buvę nesaugu eiti per gatvę. Nežinau, ar tą darbą užskaitys vietoje baudos.
- Jei 52 metus buvot nepartinis, kuo, atleiskit, į senatvę sužavėjo politika?
- Nuo to, koks aplinkui tapo gyvenimas, norisi bėgti į džiungles, nieko nematyti, negirdėti, nejungti nei televizoriaus, nei radijo. Jei ne mano augantis vaikas, aš taip ir padaryčiau - nusispjaučiau, niekur nesikiščiau. Bet vaikas užaugs ir vieną dieną prikiš: "Tėve, ir tu tada kaip veršis tylėjai!" Todėl tylėti man sąžinė neleidžia. Tik pirma reikia įgyvendinti projektą, kaip be policijos, kurios neprisikviesi, apsaugoti savo turtą.
- Ir kaipgi?
- Saugosiuos užnuodytomis strėlėmis. Bus taip: užmins įsibrovėlis ant tam tikros saugomos vietos arba įsėdęs į svetimą mašiną neišjungs blokatoriaus - į jį iš kelių pusių iššaus užnuodytos strėlytės. Ne, mirtinai nenunuodys - aš rasiu nusikaltėlį paralyžiuotą. Yra ir priešnuodžių, tačiau banditas apie juos nežinos. Jau ne tik mano namuose rengiame tokią apsaugos sistemą - greitai apie ją viešai paskelbsiu. Nebėra kito varianto, nes šiandien Lietuvoje policija neapgins.
- Ačiū už pokalbį ir sėkmės šakėmis beldžiantis į nedorėlių langus!
Kalbėjosi S. Stasaitis
Autoriaus nuotr.
"Savo rankom stačiau "Telekomą", po Sausio 13-osios įvykių Lietuvos gynimo fondui paaukojau pusės metų atlyginimą. (...) Argi dėl tokios Nepriklausomybės kovojome?" - žadėdamas imtis žiaurios akcijos, laiške T. Paarmai bei V. Adamkui rašė J. Mileris. Nesulaukęs atsakymo žmogus išėjo su šakėmis.
