Periodiškai pasamprotaujama, kokią įtaką daro užsieniuose dirbančių lietuvių uždarbiai Lietuvos ekonomikai. Atrodytų, jokios įtakos - žmonės gelbstisi nuo vargo, ir tiek.
Ne visai taip. Analitikai jau anksčiau yra atkreipę dėmesį, kad besitęsiantis Lietuvos ūkio kilimas tam tikra dalimi aiškintinas užsienyje dirbančių lietuvių atgabenamais pinigais.
Tai visiškai pagrįsta nuomonė. Ir pirmiausia todėl, kad absoliuti dauguma ligšiolinės mūsų darbo emigracijos vyksta dėl nedarbo, skurdo ir pradinio kapitalo smulkiam verslui stokos gimtojoje šalyje. Daugelis išvykstančiųjų siunčia pinigus šeimoms, kurios stokoja ne importinių kvepalų, prancūziško vyno, atostogų kipruose ir tailanduose, bet vietinės gamybos dešrų, sūrių, alaus ir čionykščių paslaugų, be kurių neišsiversi (būstas, ryšiai, transportas).
Skurdžiau gyvenančios šeimos visada didesnę dalį savo pajamų - iki kol jos ima nustoti būti skurdžios - nukreipia vietinės gamybos (galima jas vadinti mažiau rafinuotomis) prekėms bei paslaugoms ir tuo gerokai daugiau padeda nacionalinei ekonomikai negu viduriniojo ir turtingesniojo luomų turtėjimas.
Vadinasi, tie pinigai didina ne tik šalies bendrąjį nacionalinį produktą (BNP) ir sykiu mūsų vartojimo pajėgumą, bet ir bendrąjį vidaus produktą (BVP), t.y. mūsų gamybines galias.
Jei Lietuvoje dirba 1,4 mln. gyventojų, o užsienyje - dar 0,2 ar 0,3 mln., tai netgi jei mūsiškiai “užsieniečiai” perveda ar kitaip atgabena į gimtinę vidutiniškai ne tiek daug uždarbio, suma susidarys vis tiek nemenka. Galima manyti, kad užsienyje uždirbamų pajamų dėka Lietuvos BVP yra didesnis 1-2 procentais.
Greta poveikio BVP dydžiui emigrantų pinigai daro vėlgi teigiamą poveikį šalies išorės ekonominių ryšių balansui. Uždirbti užsienio valiutomis ir išleisti į litus tie pinigai gerokai prisideda prie Lietuvos einamosios sąskaitos deficito tvarumo ir palaikomumo.
Einamoji sąskaita rodo visus einamuosius mokėjimus užsieniui ir mūsų gaunamus iš užsienio mokėjimus - už prekes, paslaugas, už investuoto kapitalo paslaugas bei tiesiog už ačiū (labdara, ES biudžeto išmokos ir pan.). Ji pas mus nuolat deficitinė - iš užsienio gaunam mažiau, nei patys išleidžiam.
Tą deficitą dengia iš užsienio įvežamas kapitalas (atskaičius ten link išvežamą) - tiesioginės ir portfelinės užsieniečių investicijos bei paskolos.
Dengia, bet ne visai - kasmet, suskaičiavę visus einamuosius mokėjimus užsieniui (ir gavę deficitą) bei visą grynąjį užsienio kapitalo įvežimą (ir, taip pat kasmet, gavę perviršį mūsų naudai), subalansuoti tų dviejų dalykų negalim.
Idealiu atveju jie turėtų susibalansuoti, bet praktiškai - niekada taip nėra. Nei mums, nei kitoms šalims. Todėl kiekvienos šalies kiekvienų metų mokėjimų balansas turi savarankišką eilutę, vadinamą “klaidos ir praleidimai”. Ji skirta “sučiupti” neįregistruotus mokėjimus tarp šalies subjektų ir likusio pasaulio rezidentų. Ta eilutė užpildoma tiesiog įrašant joje skirtumą tarp einamosios sąskaitos deficito ir kapitalo bei finansų sąskaitos perviršio.
Tiesą sakant, toje eilutėje fiksuojamos milžiniškos sumos: 2000 m. - 509, 201 m. - 615, 2002 m. - 563, 2003 m. - 491 mln. litų. Čia dar ne viskas - ši suma yra “grynieji” praleidimai, saldo, kuris gaunamas iš bendro iš Lietuvos neįregistruojant išvežamos valiutos srauto atimant jon įvežamą srautą. Sakykime, gal trys milijardai litų (užsienio valiuta) iškeliauja lauk ir trys su puse milijardo įvežama į šalį.
Su labai retomis išimtimis Lietuvoje ta “klaidų ir praleidimų” eilutė visada yra su pliuso ženklu - neįregistruotu būdu daugiau pajamų užsienio valiuta įvežama, nei išvežama.
Mūsiškių darbo emigracijos atstovų Lietuvon siunčiamos pajamos ir bus vienas iš didžiausių tų neregistruojamų srautų.
Kita neregistruojamų sieną kertančių pajamų rūšis yra nelegalia veikla uždirbami pinigai, ypač dabar, kai toji veikla turi - ir dar labiau turės - tarptautinį pobūdį. Bet nors srautai čia gali būti ir labai dideli, jie kur kas labiau subalansuoti - nusikalstomoje veikloje yra ir vertės “eksportas”, ir “importas”, ko nėra vienašaliuose emigrantų pervedimuose.
Dabartinė darbo nerandančių žmonių emigracija turi “ekspedicinį” pobūdį. Dažniausiai žmonės dirbti išvyksta laikinai, palikdami šeimas ir būdami įsipareigoję jas išlaikyti ar palaikyti. Šaliai jie ne tik sumažina nedarbo lygį, bet ir padeda spręsti socialines problemas, finansuoja einamosios sąskaitos deficitą ir siaurina socialinę nusikalstamumo bazę. Ir dar - grįždami šie žmonės atsiveža aukštesnės darbo kultūros įgūdžių, praplėstus horizontus (“kelionės lavina”!), o kai kurie - ir pradinį kapitalą bei kontaktus jų geidžiamam smulkiam verslui namie.
Jie taip pat susikuria sau pensijų problemą - darbo užsienyje laikotarpiu niekur nemokėdami socialinio draudimo įmokų, jie trumpina sau draudimo stažą ir “užsitikrina” senatvėje menkesnę socialinio draudimo pensiją. Tačiau šiandien prisidėdami prie nacionalinės ekonomikos augimo, jie “netyčia” padaro taip, kad jų minimali ar šiaip nedidelė būsimoji pensija dėl išaugusio BVP bus galop didesnė, nei būtų, jei jie niekur nebūtų dirbę.
Taip ir išeina, kad jei dirbi - tai ir pelniesi.
