Statistika praneša apie šiokį tokį su kainomis susijusį pagyvėjimą, - vartojimo kainų indeksas parodė tendenciją kilti. Dar metų pradžioje vartojimo prekių ir paslaugų kainos buvo mažesnės nei prieš 12 mėnesių (sausį jos siekė tik 98,7 proc., t.y. buvo 1,3 proc. mažesnės nei 2003 m. sausį, vasarį - irgi 98,7 proc., kovą - 99 proc., balandį - 99,4 proc.). Gegužę kainas apskritai turėjome jau šiek tiek didesnes nei lygiai prieš metus - jos pakilo 1,1 procentu.
O štai rudeniop tas kainų kilimas paspartėjo: rugpjūtį jos jau buvo didesnės 2,2 proc. nei 2003 metų rugpjūtį, o rugsėjį - 3,2 proc. didesnės nei 2003 m. rugsėjį. Taigi kainos ima atsiplėšti nuo pernykščio lygio.
Ar tai nauja, jau beįsigalinti tendencija? Vėl turėsime infliaciją? Reikės imtis kokių nors antiinfliacinių priemonių?
Ne, žinoma. Kol kas tai tik atsispyrimas nuo labai žemo infliacijos lygio.
Antai 1992 m. kainos Lietuvoje pakilo 1262 proc., 1993 m. 289 proc. (imame kainų lygio pokytį per 12 mėnesių, o ne vidutinio jų metinio lygio pokytį). Tai buvo tikra hiperinfliacija, kainų ir dusulingo darbo užmokesčio lenktynės. Būtent dėl to ir įsivedėme valiutų valdybos režimą savo pinigų politikoje, t.y. drastiškai suvaržėm litų išleidimą į apyvartą.
Bet jau 1998 m. kainos tepakilo 2,4 proc., o 2002 ir 2003 m. turėjome net defliaciją - kainų lygis pamečiui smuko 1 ar kiek daugiau nei 1 procentą.
Tą kainų sumažėjimą lėmė išorės priežastys (lito kurso kilimas dolerio atžvilgiu, atnešęs didelį realų energetinių išteklių ir kai kurių kitų “dolerinių” prekių atpigimą). Todėl Lietuvos ekonomika nespėjo patirti defliacijos keliamų grėsmių ar realių nuostolių - augant darbo našumui ir vangiai kylant atlyginimams šiek tiek sumažėjusias - dėl kainų lygio smuktelėjimo - gamintojų įplaukas kompensavo mažėjantys darbo kaštai. Todėl defliacija 2002 ir 2003 m. nesutrukdė spartėti ekonomikos augimui.
O šįmet reikalai krypsta į 3 proc. metinį kainų lygio pakilimą.
Toks posūkis atliepia pasaulinę tendenciją. Neseniai paskelbta Tarptautinio valiutos fondo Pasaulio ekonomikos apžvalga skelbia, kad 2005 metais gamybos augimo tempai pasaulyje sulėtės (nuo 5 iki 4,3 proc.), o infliacija nežymiai paspartės (tiesa, kol kas tik išsivysčiusiose šalyse - nuo 1,8 iki 2,1 proc.). Tiesa, apžvalga baigta rašyti rugsėjį, todėl tęstinis gan drastiškas naftos kainų kilimas dar ne visai įvertintas.
Trys svarbūs veiksniai gali paspartinti infliaciją pasaulyje - dar didesnis naftos kainų kilimas, bent jau žiemos sezono laikotarpiu, JAV problemos su dideliu biudžeto ir prekybos balanso deficitu (kuris, tikėtina, dar sumažins dolerio kursą ir pakels “dolerinių” prekių kainas kitomis valiutomis) bei galimas Kinijos ekonomikos augimo sulėtėjimas.
Ne viskas taip jau labai aktualu Lietuvai. Štai ir dabartinis besitęsiantis spartaus ekonomikos augimas rodo, kad maža ir silpna šalies ekonomika kaip tik dėl savo nebrandumo turi modernėdama vidinių augimo rezervų.
Vienas iš tokių pastarojo meto pradėtų eksploatuoti rezervų yra šuoliškas naudojimosi kreditu didėjimas.
Nors tai padidino paklausą importui ir privertė gerokai “išsižioti” mūsų prekybos su užsieniu balansą, bet, žinoma, dar daugiau padidino vietinės gamybos prekių pardavimus.
Kita vertus, būtent gerokas paklausos padidėjimas dėl kreditu gautų pajamų negalėjo neatsiliepti prekių kainoms. Nors šalyje gausu laisvų gamybinių pajėgumų, bet kai kurie sektoriai pajuto tam tikrą įtampą ir kartu gavo progą kilstelti kainas. Maisto produktų gamyba čia būtų geras pavyzdys - didėjant paklausai dėl darbuotojų skaičiaus ir jų nominalaus darbo užmokesčio didėjimo šalyje ir kylant įtampai žaliavų rinkoje, kuris susijęs su įstojimu į ES, šių gaminių kainos rugsėjį buvo 5,4 proc. didesnės nei praeitų metų rugsėjį.
Finansų ministerija prognozuoja, kad kainos šįmet padidės 2,7 proc. Labai galimas variantas, jei tik ne daugiau.
Ar nepakenks tai Lietuvos stojimui į ekonominę ir pinigų sąjungą? Neturėtų, nes euro zonos šalyse infliacija, kaip prognozuoja TVF, 2004 m. bus 2,1, o 2005 m. - 1,9 proc. (šiame regione numatomas vis dar vangus ekonomikos kilimas). Taigi Lietuva vargu ar peršoks konvergencijos kriterijų kainų stabilumo srityje.
Ar nepadidės palūkanos? Būtinai padidės. Dabar mokamos 3-3,5 proc. palūkanos už terminuotus indėlius, o esant 3 proc. infliacijai realioji palūkanų norma artėja prie nulio ir bankai turės sukrusti, telkdamiesi lėšas. Kita vertus, skolininkams realios nominaliosios palūkanos turėtų padidėti.
Ar neturės kilti darbo užmokestis? Privalėtų kilti. Jei, kaip prognozuoja Finansų ministerija, nominalusis priskaičiuotas darbo užmokestis šįmet vidutiniškai padidės 6,1 proc. o kitąmet - 6,8 proc., tai atmetus kainų kilimo įtaką iš to didėjimo liks 3-3,8 proc. O realusis BVP didės 7-7,5 proc. Todėl dvigubai lėtesnis nei nacionalinio produkto realaus darbo užmokesčio didėjimas gali reikšti tiktai viena - trumparegiškas, neišmintingas, nestrategiškas ūkio kilimo vaisių skirstymas dideles pajamas turinčių kapitalo savininkų naudai didins ne tik ekonominio, bet ir politinio nestabilumo riziką bei užtikrins lėtesnę Lietuvos pažangą.
