Sigitas STASAITIS
Visa žiniasklaida (ir ne tik Lietuvoje) kursto paniką - artėja baisi kempinligės, nusinešiančios milijonus gyvybių, epidemija. Sklinda kažkoks naujas, nežinomas ir nesunaikinamas virusas prionas! Laikraščiuose rasi daugybę perdėm protingų mokslinių straipsnių su lentelėmis, tačiau paprastam žmogui dažnai nesuvokiama esmė - ar jau ruoštis mirti, gal tik nebevalgyti mėsos, o galbūt ją ilgiau virti. Siūlome pirmą kartą išsamiausiai surinktą informaciją apie paslaptingąją naująją ligą - kempinligę (Kroicfeldo-Jakobo ligą), be pagražinimų, be panikos ir net su specialistų patarimais, kaip toliau maitintis.
Vaikystėje patyrė operaciją
- Tai, ką turėjo iškęsti mūsų sūnus Sebastijanas, nelinkėčiau nė didžiausiam priešui, - internete rašo kanadietis Robertas Raselas (49 m.), dėl kempinligės netekęs sūnaus.
Žmogus pasakoja, jog 1979 metais Sebastijanas gimė silpnas. Pustrečių metukų Sebastijanui vienos Monrealio klinikos specialistai nustatė smegenų auglį. Operacija praėjo sėkmingai, berniukas pasveiko, užaugo kaip ir visi vaikai. Jis mėgo sportą, buvo guvus ir protingas.
1997-ųjų spalį Sebastijanas su tėvo automobiliu pateko į didžiulę avariją, tačiau liko sveikas. Vaikinas tapo nervingas, kiek pakito jo judesiai, tačiau visi manė, jog tai dėl patirto streso.
Nepaėjo nė mėnuo, ir vaikino eisena pastebimai sutriko, po to aštuoniolikmetis ėmė blogiau valdyti rankas - tai buvo ypač pastebima jam valgant.
Užkrėstas prieš 15 metų?!
Netrukus vaikinas atsidūrė ligoninėje. Medikai tik trukčiojo pečiais, kraujo bei nugarkaulio punkcijų mėginius siuntinėjo į JAV, tačiau tikros ligos nenustatė. O Sebastijanas nyko akyse - prasidėjo traukuliai, aptemdavo sąmonė, ėmė kliedėti. Kartą prabudęs jis slaugiusiam tėvui įsakė slėptis už lovos. Kai vyras nepakluso, sūnaus buvo apšauktas, išvadintas nevėkšla, blogu žmogumi, kurį kažkas atsėlina nužudyti. 1998-ųjų sausį sūnus paskutinį kartą bendravo su tėvu - abu žaidė stalinį ledo rutulį. Į bet kokį tėvo klausimą Sebastijanas atsakinėjo vienodai: "Septyniasdešimt du".
Veikiai Sebastijanas nustojo valgyti ir gerti, o 1998-ųjų vasario 6-ąją paskambinę medikai pranešė, jog Sebastijano jau nebėra.
- Ir tik po skrodimo buvo neginčijamai nustatyta, jog Sebastijanas sirgo Kroicfeldo-Jakobo liga. Medikų komisijos pripažino, jog S. Raselas greičiausiai buvo užkrėstas ligoninėje, kai prieš 15 metų buvo operuojamos smegenys!
Ministras laidoja tūkstančius
Visi susirgėliai kempinlige (jei kam nuo to lengviau, žmonių kempinligė vadinama Kroicfeldo-Jakobo liga) tampa dirglūs, puola į depresiją, sparčiai praranda atmintį. Labai greitai pakinta asmenybė, ligonis nustoja bet kuo domėtis, po savimi šlapinasi bei tuštinasi ir į tai žiūri abejingai, muisto galvą, tamposi nuo traukulių - Sebastijano kūnas ligoninėje pašokdavo net po kelis centimetrus virš lovos. Kol kas vaistų nuo šios ligos nėra - pasireiškus susirgimui mirštama per mėnesį-tris. Užtai slaptasis periodas (nuo užsikrėtimo iki susirgimo), kuriuo visai nieko nejaučiama, paprastai trunka kelerius metus, o Sebastiano atveju net 15!
Naujoji paslaptingoji liga vien Didžiojoje Britanijoje jau nusinešė beveik šimtą gyvybių: 1995-aisiais - 3; 1996-aisiais ir 1997-aisiais - po 10; 1998-aisiais - 18; 1999-aisiais - 14; pernai - 31). Kiek mažiau žmonių mirė Šveicarijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, kitose Europos Sąjungos šalyse. Lietuvoje susirgusiųjų nėra. Kol kas...
Šie skaičiai nebaugintų, jei ne prognozės. Didžiojoje Britanijoje pats sveikatos apsaugos ministras pripažino, jog per artimiausius 6-8 metus nuo kempinligės jų šalyje gali mirti iki... 130 000 britų, tuo tarpu mokslininkai pesimistai šį skaičių nurodo triskart didesnį ir net iki 4 milijonų! Ne veltui kai kuriose šalyse anglai nebepageidaujami tarp donorų.
Pirmieji kentėjo žmogėdros
Panaši į kempinligę žmonių smegenų liga žinoma šimtus metų, tik Europoje ja sirgdavo maždaug 1 iš milijono, todėl baimės nekėlė. Žymiai labiau nuo tokios ligos kentėjo žmogėdrų gentys, todėl du medikai mokslininkai - Zigas ir Gaidusekas prieš keletą dešimtmečių nusibeldė į Papua Naująją Gvinėją ištirti papuasų negalių. Atvykėliai išsiaiškino, jog kanibalų fare genties žmonės kenčia nuo paslaptingos kuru ligos. Jos požymiai tokie pat kaip kempinligės. Mokslininkai netruko išsiaiškinti, kad kaltas paprotys valgyti mirusius gentainius bei priešus. Tai daroma karštai tikint, jog prarytos kūno dalies jėga pereis kanibalui: pavyzdžiui, sučiaumojęs ranką tapsi toks pat stiprus kaip ir velionis, širdį - drąsus. Kadangi kiekvienas papuasas nori būti protingas, mirusių giminaičių smegenys Fare gentyje visada buvo paklausus produktas. Užteko gentyje atsirasti vienam sergančiajam kempinlige, ir liga tarp žmogėdrų išplito, ji dar ilgai pasireikšdavo papuasams net nustojus valgyti žmogieną. Už savo atradimus Gaidusekas 1976 metais gavo Nobelio premiją. Medicinos ekspertai nustatė, jog kempinligės sukėlėjas - greičiausiai pakitęs avių ligos skrepi virusas, o gal ir kitas virusas mutantas. Iš pradžių buvo sunkoka suvokti, iš kur nelemtosios kempinligės protrūkis Europoje - čia gi žmonės nevalgomi!
Baltymas praktiškai nesunaikinamas
Britanijoje jau šimtus metų klesti avininkystė, kuriai saloje idealios sąlygos: žolė žaliuoja beveik ištisus metus. Dar 1732 metais britai pastebėjo, jog jų avys krenta nuo keistos smegenų ligos: baltavilnės tampa dirglios, sunkiai bėgioja, snukius ir šonus nuolat trina į tvoras. Beje, būtent dėl to ši avių liga buvo pavadinta skrepi (angliškai "Scrape" - trinti, grandyti). Išsiaiškinę, jog skrepi žmonėms nepavojinga, anglai į avių ligą numojo ranka, o jei bandoje kelios ir krisdavo, tai nurašydavo į neišvengiamus nuostolius ir užkasdavo.
Problemos prasidėjo praėjusio amžiaus viduryje, kai į ekologiją visiems buvo nusispjaut. Pirmosios branduolinės bombos buvo sprogdinamos atmosferoje, laukai vardan didesnio derliaus purškiami visokiais pesticidiniais nuodais. Nuo neapgalvotos žmogaus veiklos skrepi virusas taip pakito, jog juo ėmė užsikrėsti galvijai ir kiti žinduoliai. Manoma, jog nuo skrepi viruso atskilo jo molekulės baltymo dalis. Tas baltymas buvo pavadintas "proteiniškai infekuota dalimi" arba paprasčiau - prionu.
Mokslininkai vos nesupanikavo nustatę, jog prionas itin atsparus sutvėrimas. Pūvančiuose audiniuose jis išlieka gyvybingas net 3 metus! Sausą karštį bjaurusis baltymas tveria - net iki 340 laipsnių temperatūros! Prionas nenori pasiduoti net sterilizacijų autoklavuose, kur karštį lydi vandens garų slėgimas - juose užkratas žūna tik 138 laipsnių karštyje, tačiau ir tai ne iš karto, kaip dauguma virusų, o tik po geroko kaitinimo. Ne veltui kai kuriose Vokietijos klinikose, kad nepasikartotų Sebastijano tragedija, operavus Kroicfeldo-Jakobo liga sergantį pacientą, visi operacinės įrankiai išmetami nė nebandžius sterilizuoti. Mes visi dar gyvi tik dėl to, jog nesunaikinamasis prionas neplinta oru.
Nelaimę prišaukė pats žmogus
Maždaug 1900-aisiais išmokta nustipusius galvijus bei gyvūnus perdirbti į mėsos-kraujo-kaulų miltus. Dabar Europoje veikia per 200 tokių miltų fabrikų. Uždari sunkvežimiai suveža smirdančius krovinius: daugiausia tai išdarinėtų galvijų viduriai iš skerdyklų bei nudvėsusių galvijų lavonai. Fabrike visa ši maita smulkiai sumalama, iškaitinama, specialiu cheminiu būdu atskiriami nereikalingi riebalai. Į gautus miltus pridedama javų, rapsų, sojos bei įvairių išspaudų - štai jums puikus pašaras, baltymingi kraujo-mėsos-kaulų miltai. Itin pasiteisino šiais miltais šerti pieningąsias karves, paukščius bei kiaules. Spręskite patys: šeriama įprastu jovalu kiaulė per dvejus metus užsiaugina apie 70 kilogramų svorio, o ėsdama nelemtuosius mėsmilčius - iki 100 kilogramų per pusę metų!
Po "karvės 133" - žmogus
Rezultatas: avių kūnuose mutavęs skrepi ligos virusas prionas kuo puikiausiai ištvėrė naujas perdirbimo technologijas ir sveikas gyvas su pašaru nukeliavo į prieš gamtos valią mėsėdžiais paverstus galvijų gardus.
Pasekmių ilgai laukti nereikėjo. Pietų Anglijos Sasekso grafystės Pitshamo fermoje 1984-ųjų gruodį "karvė 133" susirgo iki to laiko negirdėta smegenų liga, nuo kurios po mėnesio krito. Jau tikriausiai supratote, jog tai buvo pirmasis galvijų kempinligės atvejis.
Po to per dešimtį metų mokslininkai išsiaiškino, jog kaltas prionas, kuris pavojingas praktiškai visiems gyvūnams, o ir mums, žmonėms. Tai patvirtino anglas Stefanas Čerčilis (18 m.) - pirmoji kempinligės (Kroicfeldo-Jakobo ligos) auka, mirusi 1995-ųjų gegužės 21-ąją.
Kol buvo imtasi visokių radikalių ir brangių priemonių kovojant su piktuoju prionu, 1985 - 1995 metais vien Didžiojoje Britanijoje ant žmonių stalo pateko apie 70 000 kempinlige infekuotų galvijų.
Europos šalių veterinarijos tarnybos ėmėsi radikalių priemonių: sunaikinta tūkstančiai galvijų (vien Britanijoje - 180 000), kurių bandose pasireiškė bent vienas kempinligės atvejis, uždrausta maistui naudoti tam tikras skerdienos dalis, eksportuoti įtartinus produktus, pradėta tirti skerdžiamus galvijus ir t. t. Dabar vos ne kas mėnesį Europos Sąjungoje priimami nauji apribojimai bei taisyklės.
Panika nebepadės
Mums panikuoti dar nėra ko. Nors pas kaimynus jau aptikta kempinlige sergančių karvių (Lenkijoje apie 20, Latvijoje - 2), tačiau Lietuvoje dar nesusirgo nei vienas galvijas, nei žmogus. Akivaizdu, jog mūsų šalies ši globalinė bėda irgi neaplenks, tačiau Lietuvos veterinarinė tarnyba dirba gana neblogai. Sudarytas didžiulis kovos su kempinlige priemonių planas. Mūsų veterinarų dėka į Lietuvą iš Europos Sąjungos uždrausta įvežti jautieną, stebimos fermos, kuriose karvės ėdė importinius (daugiausia vokiškus) mėsos-kaulų miltus, stebimi importuoti veisliniai galvijai, apribotas net jogurtų (dėl želatino, kuris gaminamas taip pat iš galvijų) importas, Kaišiadoryse mąstoma statyti krematoriumą galvijų atliekoms. Tačiau viską lems nebe specialistai, o ministrai - kiek jie ras lėšų šiai programai įgyvendinti (vien šiemet reikia 8 milijonų litų). Belieka tikėti, jog mūsų muitininkai taip pat jaus atsakomybę - šiandien Europoje, kur jautienos vartojimas sumažėjęs iki 90 procentų, neaiškios mėsos galima gauti net už dyką. Tai, aišku, ves į didelę pagundą kontrabandininkus.
Na, o pačius bailiausiuosius belieka paguosti, jog panikuoti vėlu - Kroicfeldo-Jakobo ligos inkubacinis laikotarpis trunka metų metus. Gal jau nelemtųjų prionų esame seniai prisivalgę, tad mėsos atsisakyti beprasmiška. Kai kas džiūgauja, kad valgo tik kiaulieną, o kiaulės kempinlige neserga. Džiaugtis nereikia - užkrėstos prionu kiaulės kuo puikiausiai serga kempinlige, tik paprastai jos nesulaukia tokio amžiaus, kol agresyvusis baltymas išplis jų paikose smegenyse.
Tad belieka nepanikuoti ir pasikliauti likimu. O jei kartais jūsų karvutė taps dirgli, ne nuodėmė pasikonsultuoti su veterinaru, juolab kad ir pas mus numatyta už dėl kempinligės sunaikintus galvijus mokėti kompensacijas. Tačiau jei žalmargė nekantraudama, kol bus pamelžta, bakstels ragu, nuo jos bėgti kaip nuo raupsuotosios tikrai neverta.
