Irena ZUBRICKIENĖ
Padorūs, tvarkingi ir gražią sodybą įspūdingos gamtos prieglobstyje puoselėjantys Vilkeliai, gyvenantys Bebruliškės kaime (Kazlų Rūdos sav., Marijampolės apskr.), užauginę penkis vaikus, nuo šių metų pavasario užsisklendė savo pastogėje ir vengia svetimų akių. Sutuoktiniai negali susitaikyti su mintimi, kad jų jauniausias sūnus Povilas (23 m.), rodės, ramus ir ateitį planuojantis vaikinas, akimirksniu pasuko vyresniojo brolio Edmundo (31 m.), už įvairius nesunkius nusikaltimus teisto net devynis kartus ir iki šiol buvusio vienintele šeimos nelaime, pėdomis.
Rastas nužudytas vienišius
Balandžio 3 dieną po Bebruliškės kaimo sodybas tarnybos reikalais vaikščiojęs apylinkės inspektorius Žydrūnas Kučiauskas, užsukęs į vieno gyvenusio pensininko Viktoro Ališausko (77 m.) kiemą, rado keistai praviras namų duris ir dairėsi namų šeimininko. Šūktelėjęs senuką ir nesulaukęs jokio atsakymo pareigūnas žengė vidun. Vaizdas, kurį išvydo inspektorius, išdavė kambaryje buvus kruvinas grumtynes. V. Ališauskas tysojo ant grindų, jo veidas buvo kruvinas ir žaizdotas, ant kūno uždėta sulankstoma plastmasinė kėdė. Ant grindų buvo matyti sudžiūvusių kraujo dėmių, o aplink negyvą šeimininką vaikštinėjo lesalo ieškantys naminiai paukščiai, per kelias paras gerokai pridergę senuko namus. Tvarte rastos kelios nugaišusios vištos ir išbadėjusios ožkos išdavė, kad jomis nesirūpinta jau ne vieną dieną. Pirminė tragedijos versija - vienišius nužudytas dėl pinigų, nes prieš gerą savaitę kaimo seneliams buvo mokamos pensijos.
Teismo medicinos ekspertai patvirtino, kad V. Ališauskas nužudytas bene prieš dešimt dienų. Ant nelaimėlio kūno buvo mažiausiai 27 smūgių pėdsakai. Nustatyta, kad sužalojimai galėjo būti padaryti medine lazda, plastmasine bei medine kėdėmis, peiliu bei atsuktuvu.
Žudikai ilgai slapstėsi
Kaimo žmonės, išgirdę šiurpią naujieną, iš karto įtarė brolius Edmundą ir Povilą Vilkelius, gyvenančius bemaž už puskilometrio nuo nelaimėlio sodybos. Kaip tik tomis dienomis broliai buvo pradingę iš namų - kur jie išėję, tikino nenumanantys net ir jų tėvai. Visiems buvo žinoma, kad Edmundas daug kartų sėdėjęs kolonijoje, prieš metus grįžęs iš įkalinimo įstaigos ir savo vietos gyvenime nebesuradęs - palikęs žmoną ir ūgtelėjusį sūnų. Tai jis šlaistydavosi kažkur pas draugus Marijampolėje ar Kazlų Rūdoje, tai atvykdavo pabūti pas tėvus. Šie bandydavo sudrausminti sūnų paklydėlį, jį bardavo ir vis auklėdavo, bet "zonos mokyklą" išėjęs vyras darydavo savo. Atvirumo valandėlėmis Edmundas namiškiams prisipažindavo, kad laisvėje gyventi jau nemoka.
Po V. Ališausko nužudymo tuoj atsirado liudininkų, prieš kelias dienas mačiusių abu brolius Vilkelius, pakelėje sėdinčius prie butelio ir prie kalakuto nusukta galva. Miškų apsuptyje įsikūrusio Bebruliškės kaimo gyventojus tuomet sukaustė baimė - dienas jie pradėjo leisti užsirakintuose namuose, net į kiemą vengė išeiti, tėvai pradėjo lydėti vaikus į mokyklą ir skubėdavo jų pasitikti. Neramu bei slogu tapo ir Vilkelių namuose. Motina, globojama dukters Irenos, vaikštinėjo aplinkui namus ir mintimis maldavo, kad tik ne jos sūnūs būtų nužudę vienišą, niekam gyventi netrukdžiusį senuką.
- Nežinia, skausmas ir gėda mus prislėgė taip, kad nematau jokios ateities, - tuomet atviravo korespondentei Vilkelių motina. - Niekaip negaliu patikėti, kad ramaus bei taikaus būdo Povilas, prieš kurį laiką noriai ir sėkmingai uždarbiavęs Norvegijoje, planavęs ir vėl vykti į užsienį, galėjo taip susidirbti gyvenimą. Baisiausia, jeigu silpnavalis Povilas būtų pasidavęs vyresniojo brolio įtakai ir net įkalbintas prisiimti visą kaltę sau.
Tikino nužudyti nenorėję
Nežinia Vilkelių namuose, pasklidus kalboms apie nužudytą V. Ališauską ir apie besislapstančius įtariamuosius, tvyrojo apie tris paras. Tada abu broliai po aktyvios pareigūnų organizuotos paieškos buvo sulaikyti Kazlų Rūdos mieste, kai nesislapstydami ėjo gatve išsukę iš vieno namo. Povilas ir Edmundas, po kraupaus nusikaltimo dvi savaites slapstęsi negyvenamoje sodyboje, miške ir pas pažįstamus, buvo netvarkingi, apšepę, dvokiantys alkoholiu, tačiau pakankamai ramūs. Teisėsaugos pareigūnams jie iš karto prisipažino mušę V. Ališauską, tačiau esą ne iki mirties - anot brolių, vienišius galėjęs numirti ir dėl senatvės.
Tiriant nustatyta, kad kovo 24 dieną broliai užsuko pas V. Ališauską nešini buteliu degtinės ir ketino atsineštą alkoholį išgerti pensininko namuose. Tokia kaltinamųjų versija mažai tikėtina, nes V. Ališauskas kaime buvo žinomas kaip nebendraujantis prie butelio, atsiskyrėlis, alkoholio priešas. Anot brolių, kadangi senukas buvo nesvetingas, jie jį apdaužė. Edmundas tikino kumščiu sudavęs apie tris keturis, o jaunėlis Povilas - du tris smūgius. Teisme kaltinamieji bandė įpiršti mintį, kad, po konflikto jiems išėjus, senuką galėję "pribaigti" kiti kokie nors nusikaltėliai. Tokias spėliones paneigė ekspertų, radusių kraujo dėmių ant Povilo drabužių, išvados.
- Po tų muštynių mes nesislapstėme, bet į namus neskubėjome, - sakė broliai teisme. - Po kelių ne namuose praleistų dienų sutikome tėvą, o jis mums pasakė: "Dabar eikit ir pasikarkit". Buvo aišku, kad namuose mes nelaukiami.
Dešimtmetį praleis už grotų
Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą dėl pensininko V. Ališausko mirties, pripažino brolius Vilkelius tyčia žiauriai nužudžius vienišą senuką. Antrą kartą ant teisiamųjų suolo sėdęs Povilas Vilkelis nuteistas devynerių metų laisvės atėmimo bausme, kurią atliks pataisos namuose. Jaunėlį tik iki "zonos" savo siaubingu pavyzdžiu sugebėjęs atvesti Edmundas Vilkelis, teisiamas dešimtą kartą, už grotų turėtų praleisti vienuolika metų ir septynis mėnesius. Abu nuteistieji teisme elgėsi ramiai, atsiprašė nukentėjusiųjų, taip pat ir savo tėvų.
