Jovita OŽENECKIENĖ
Net ir praradę paskutinę viltį tapti tėvais, likimo nuskriausti sutuoktiniai su tokiu gyvenimo mestu iššūkiu dažniausiai nesusitaiko. Jie drąsiai imasi rimtos atsakomybės - nusprendžia į savo šeimą priimti svetimą, kitų tėvų išnešiotą ir pagimdytą vaiką... Tačiau kartais laimė vadintis tėvu arba motina kainuoja pernelyg brangiai...
Išsirinko pačią negražiausią
Eugenija su savo vyru Viktoru labai norėjo mergaitės. Kai ne pirmus metus kartu gyvenančiai porai viena medikė pasiūlė apsilankyti specialiuosiuose vaikų globos namuose, sutuoktiniai labai apsidžiaugė. Viktoro akys iškart nukrypo į pirmą prie jų pribėgusią mergaitę, ryškiai išsiskyrusią iš kitų nelaimingų vaikelių būrio. Eugenijos akimis tai buvo pati negražiausia, nušašėjusiu veidu, plikai apkirpta pustrečių metukų ligoninėje motinos palikta Jolita. Nors kiti vaikai šalia jos atrodė tikri angeliukai, vyras iškart pasakė: "Ji bus mūsų..." Tarsi supratusi slaptą būsimo globėjo mintį, mergaitė tvirtai įsikibo Viktorui į ranką ir jos nebepaleido... Nepaisydami to, jog Jolita buvo tarsi laukinukė, turėjo logopedinių defektų, būdama tokio amžiaus dar beveik nekalbėjo ir apskritai komplikuotai vystėsi, Viktoras ir Eugenija savo išrinktąją pradėjo dažnai lankyti, parsivesti į namus. Nugalėjo Viktoro gailestingumas - jį traukte traukė skaudžiausiai likimo nuskriausti žmonės. Galiausiai sutuoktiniams buvo leista pradėti įvaikinimo procedūrą...
Įdukros motina - amorali akiplėša
Šį ilgai užsitęsusį procesą Eugenija prisimena lyg didžiausią savęs išbandymą. Reikėjo pateikti aibes pažymų apie savo bei vyro sveikatą, nurodyti gaunamas pajamas, komisijos tyrinėjo šeimos gyvenimo ir buities sąlygas. Tvarkydama visus reikalingus dokumentus Eugenija susipažino su mergaitės motinos byla. Paaiškėjo, jog Jolita buvo penktas šios moters vaikas (visų vaikų tėvai buvo skirtingi). Toji moteris nebuvo įrašyta nei policijos, nei narkologinio kabineto įskaitoje, nesėdėjo kalėjime, tačiau pasirodė esanti labai akiplėšiška, grubi, nekenčiama kaimynų. Deja, tuomet Eugenija į tai visiškai nekreipė dėmesio... Jai bei Viktorui atrodė, kad pasiimdami globoti Jolitą, atvers naują ir švarų mergaitės biografijos puslapį, nuo kurio prasidės visai kitoks - daug gražesnis ir laimingesnis - jos gyvenimas. Kai mergytės motinai buvo atimtos motinystės teisės, šeima pagaliau lengviau atsiduso - jų namuose atsirado naujas pilnateisis šeimos narys...
Pirmieji sunkumai
Labai greitai ėmė ryškėti Jolitos charakteris. Ji pasirodė esanti isteriška, agresyvi, dažnai norėdama pasiekti savo krisdavo ant žemės ir šaukdavo iki mėlynumo. Iš pradžių prie sudėtingų tėvų pareigų nepripratę sutuoktiniai manė, jog taip elgiasi kiekvienas vaikų globos namų auklėtinis, ir vylėsi, jog mergaitės elgesys greitai pasikeis. Deja, išsipildyti tokiems lūkesčiams nebuvo lemta. Jolita reikalavo išskirtinio dėmesio, žaislų, saldumynų - už visus savo norus kovojo bet kokia kaina. Nepaisydamas visų šių nesklandumų, Viktoras mergaitę nepaprastai mylėjo - maudė, karpė nagučius, eidavo kartu pasivaikščioti, kasdien lepino įvairiais skanėstais. O ir Jolita labai prisirišo prie savo naujojo tėvo. Deja, praėjus maždaug pusmečiui po įvaikinimo, Viktoras žuvo. Eugenija liko viena su ką tik įvaikinta mergaite... Moteris prisipažįsta, jog susidoroti su pačiomis juodžiausiomis gyvenimo akimirkomis padėjo ne kas kitas, o Jolita. Net ir mergaitės krečiamos išdaigos priversdavo moterį užmiršti skausmą, primindavo, jog reikia dirbti.
Psichologo pastangos lygios nuliui
Kai Jolita pradėjo lankyti mokyklą, Eugenija pastebėjo, jog mergaitei labai sunku mokytis. Ji nesugebėdavo įsiminti eilėraščių, sunkiai sekėsi skaičiuoti. Medikai Jolitai nustatė mechaninį atminties sutrikimą, tačiau moteris nenuleido rankų - įvairiausiais būdais bandė vystyti savo įdukros atmintį, kartu su ja iki vėlumos sėdėdavo prie knygų. Tačiau mergaitė buvo vangi, jos niekas nedomino, kuo toliau, tuo labiau ėmė reikštis užsispyrimas, agresyvumas, netvarkingumas. Ilgainiui Eugenija ėmė skausmingai suvokti, jog įdukra visiškai atitinka savo motinos charakterio bruožus. Galiausiai Jolita pradėjo vagiliauti. Iš pradžių iš Eugenijos piniginės dingdavo tik monetos ar smulkios kupiūros, o vėliau ji nesibodėdavo "nušvilpti" šimtinę... Paskui net neraudonuodama ir žiūrėdama tiesiai įmotei į akis gindavosi ir įrodinėdavo pinigų nevogusi. Moteris buvo netgi priversta nešti iš namų vertingesnius daiktus, du kambarius iš trijų tekdavo rakinti. Jokių rezultatų nedavė ir psichologas, pas kurį įmotė nuvedė Jolitą. Manydama, jog kalta ir pati, Eugenija taip pat kreipėsi į psichologą. Pastarasis skatino pasakyti mergaitei, jog ji yra įvaikinta, tačiau moteris to padaryti nedrįso - per daug gerai pažinojo įdukrą, todėl suvokė, jog ši žinia jai sukels didžiulį stresą ir paskatins dar blogiau elgtis.
Gyvenimas be tabu
Vėliau Jolita susidraugavo su bendraklase iš asocialios šeimos. Pastaroji savo draugę greitai išmokė rūkyti, keiktis, vulgariai elgtis, vesdavosi į svečius. Jokie draudimai bendrauti su šia mergaite nepadėjo. Nenorėdama pasiduoti Eugenija pakeitė gyvenamąją vietą, Jolitą pradėjo leisti į kitą mokyklą. Deja, mergaitė iškrėtė tokių pokštų, jog susidomėjo policija. Eugenija prisipažįsta, jog tuomet jos gyvenimas buvo panašus į pragarą - ji krūpčiodavo nuo kiekvieno telefono skambučio, nes dažniausiai išgirsdavo nemalonias žinias apie įdukros elgesį...
Galiausiai moteris sužinojo, jog būdama dvylikos metų įdukra pradėjo intymiai bendrauti su žymiai už ją vyresniu vyriškiu. Štai tik tuomet Eugenija galutinai suvokė, jog Jolita absoliučiai panaši į savo motiną, prisiminė kadaise oficialiuose dokumentuose perskaitytus faktus - būdama 15 metų, Jolitos motina pradėjo vagiliauti, ją traukė palaidas gyvenimas. Žodžiu, obuolys nuo obels netoli nuriedėjo. Dabar Eugenija įsitikinusi, jog prieš įsivaikinant reikia rimtai pasidomėti, kokie yra būsimo šeimos nario tėvai, ir priimant rimtą sprendimą šį faktą gerai apsvarstyti. Moters nuomone - nereikia puoselėti iliuzijų ir aklai tikėti, kad geras auklėjimas, priežiūra ir dėmesys gali pakeisti žmogų. Apie tai byloja skaudi jos pačios patirtis...
Įvaikių kilmė
Mintį, jog vaikai paveldi savo tėvų savybes, gali patvirtinti dar vienas pavyzdys. Vienos įstaigos vadovas Henrikas su žmona įsivaikino Mantą ir Jūratę. Prieš tai būsimieji įtėviai išsiaiškino, kas buvo tikrieji įvaikių tėvai. Jie sužinojo, jog Jūratė gimė asocialioje šeimoje. Manto motina buvo jauna, iš provincijos į vieną Lietuvos didmiestį atvykusi mokytis ir nelaimingai įsimylėjusi mergina. Vos pagimdžiusi ji savo sūnų paliko ligoninėje, nes draugas, su kuriuo buvo susižadėjusi, lemiamą akimirką pabėgo. Simpatiška, gero būdo, tačiau atsidūrusi tokioje beviltiškoje situacijoje (tėvai pagrasino su "gyvu kraičiu" jos į namus nepriimti, o pati neturėjo ne tik jokios pastogės, bet ir pragyvenimo šaltinio), ji buvo priversta atsisakyti sūnaus.
Kaip tikino Henrikas, abiem vaikams šeimoje buvo skiriamas vienodas dėmesys, abu buvo vienodai auklėjami, rūpestingai prižiūrimi. Deja, jau paauglystėje išryškėjo ne itin teigiami įdukros bruožai. Vos sulaukusi pilnametystės, Jūratė paliko įtėvių namus ir pradėjo bendrą gyvenimą su žymiai vyresniu itin neigiamos reputacijos vyriškiu. Na, o keleriais metais jaunesnis Mantas kol kas jokių rūpesčių nekelia. Jis aktyviai sportuoja, gerai mokosi, yra labai paklusnus ir tvarkingas berniukas. Henrikas įsitikinęs, jog abu jo užauginti vaikai yra paveldėję savo tėvų savybes. O kaipgi yra iš tikrųjų?
Paveldimi genai, bet ne elgsena
Vilniaus universiteto Žmogaus genetikos centro vadovo profesoriaus Vaidučio Kučinsko teigimu, šiandien nėra žinoma, kaip paveldimos žmogaus savybės, tačiau elgsenos genetikai dabar skiriama nemažai dėmesio. Bandoma įvertinti ir nustatyti, koks yra žmogaus charakterio savybių paveldėjimo laipsnis, kokia dalimi jas lemia aplinka, visuomenė, auklėjimas ir ką vis dėlto nulemia genai. Profesoriaus teigimu, anksčiau buvo bandoma įrodinėti, jog žmogaus elgseną lemia arba tiktai aplinka, arba tiktai genai, tačiau šiandien taip jau nekalbama - bandoma nustatyti, kokią dalį konkretaus požymio lemia genai ir kaip tie genai, sąveikaudami su aplinka, suformuoja konkretų žmogų arba konkrečius jo elgsenos bruožus. Todėl ateityje, gavus atsakymus į šiuos klausimus, galbūt bus galima įsiterpti į tą sąveiką (aplinkos su genais) ir pakreipti norima linkme. Profesoriaus teigimu, tėvai perduoda savo vaikui po 50 procentų genų. Taip formuojasi naujas organizmas, konkretus asmens genomas. Vienais atvejais dominuoja vienas genas, kitais - kitas. Tas dominuojantis genas gali būti paveldėtas iš motinos arba iš tėvo. Koks bus konkretus rezultatas, t. y. kokios savybės dominuos naujoje gyvybėje, pasakyti sunku.
Auklėjimas ir aplinka nėra bereikšmiai
Ar galima kaltinti įtėvius, kad nesugebėjo gerai išauklėti įvaikių? Ar galima pakeisti tai, ką vaikai jau yra paveldėję? Atsakydamas į šiuos klausimus Vaidutis Kučinskas patikino, jog genų jokiu būdu ištaisyti negalima, tačiau galbūt įmanoma modifikuoti kai kuriuos elgsenos elementus. Juk akivaizdu, kad žmogų galima pakreipti tam tikra linkme. Jeigu teigsime, jog žmogaus elgesio pakeisti negalima, tokiu atveju bet kokią reikšmę prarastų auklėjimas.
Tačiau profesorius V. Kučinskas mano, jog tėvai turėtų išsiaiškinti, kokia buvo šeima, iš kurios kilęs būsimasis įvaikis. Nusprendusi auginti ir auklėti vaiką, šeima prisiima labai didelę atsakomybę. Ji turėtų žinoti ir apie galimas (paveldimas) to vaiko ligas, kurios, beje, gali pasireikšti labai įvairiu metu (vienos dar kūdikiui negimus, kitos jam augant, bręstant ir galiausiai net sulaukus brandaus amžiaus). Taigi prieš apsispręsdami sutuoktiniai turi pagalvoti, ar bus pajėgūs vaikui suteikti visokeriopą pagalbą, ar jį mylės ir ar neatsitiks taip, kad išryškėjus sunkioms paveldėtoms ligoms arba neigiamiems charakterio bruožams tas vaikas bus vėl grąžintas į globos namus kaip koks nereikalingas, nepatikęs daiktas...
