Nors nuo kelionės į saulėtąją Braziliją praėjo daugiau nei du mėnesiai, kaunietė studentė Asta iki šiol gyvena šios nepamirštamos viešnagės įspūdžiais.
- Grįžau iš rojaus, - trumpai tarsteli 21 metų šviesiaplaukė ir pradeda pasakoti apie tai, ką tolimojoje Pietų Amerikos šalyje pamatė ir išgyveno per beveik tris savaites...
Ne vien karnavalo šėlsmas
Brazilija - penkta pagal dydį pasaulio valstybė, užimanti beveik pusę Pietų Amerikos - daugiau nei 8,5 milijono kvadratinių kilometrų. Ji ribojasi su visomis šio žemyno valstybėmis, išskyrus Čilę ir Ekvadorą. Šalyje gyvena 172 milijonai gyventojų, kurių maždaug pusė - europiečių kilmės, beveik 40 procentų - mulatai. Likusieji kilę iš Afrikos. Gali būti, jog šiuo metu duomenys kiek pasikeitę, nes paskutinis gyventojų surašymas šioje šalyje vyko 1980 metais. Nors brazilai kalba portugališkai, jų kalboje daug indėniškų ir afrikietiškų žodžių, gausu dialektų ir slengo. Taigi net europiečiams portugalams čia susikalbėti nėra taip paprasta... Brazilija daugeliui iš mūsų pirmiausia asocijuojasi su laukinio karnavalo šėlsmu, nenusakoma Amazonės didybe, didžiųjų miestų dangoraižiais, žiemą vasarą žaliuojančia augmenija... Ir tik paskui sužinome, jog šalyje vystoma pramonė, kurios pagrindinės šakos - tekstilė, avalynė, mediena, plienas, geležies rūda, alavas, automobiliai, ginklai, sojų pupelės, kava, cukrus. Visų ir neišvardinsi. Belieka priminti, jog šalies sostinė - Brazilija. Ją per stebėtinai trumpą laiką (per 1957 - 1960 metus) pastatė milijonai dieną naktį dirbusių valstiečių...
Viešnagėn pakvietė draugas
Į Braziliją Asta susiruošė neatsitiktinai. Prieš dvejus metus per vasaros atostogas pagal studentų mainų programą "Work and trawell" dirbdama Jungtinėse Amerikos Valstijose, ji susipažino su tame pačiame pramogų parke besidarbavusiu Sergio. Šis trisdešimtmetis brazilas (beje, įgijęs finansininko išsilavinimą) vėliau prisipažino į JAV atvykęs išmokti anglų kalbos ir pamatyti šalį. Agnei imponavo tai, jog jaunas vyrukas gerai žinojo, kur yra Lietuva, kad šalia jos - Latvija ir Estija ir, kaip jau įprasta, pirmiausia ištarė Sabonio pavardę... Tai ne amerikiečiai, kurie net nenutuokė, iš kurio pasaulio krašto atvykusi lietuvaitė... Tarp dviejų jaunų žmonių užsimezgusi draugystė netrukus peraugo į labai šiltus jausmus. Ilgai nelaukęs Sergio pakvietė Astą pasisvečiuoti savo gimtinėje - viename iš gražiausių pasaulio miestų Rio de Žaneire. Ką gali žinoti, galbūt kada nors ir mūsų pašnekovė taps šio didingo miesto gyventoja...
Iš žiemos - į vasarą
Kelionei Asta pasirinko sausio mėnesį - kuomet Brazilijoje dar karaliauja vasara. Beje, žiema čia prasideda birželį, tuomet temperatūra nukrenta iki 13-18 laipsnių šilumos. Vasarą (gruodį - vasarį) - karšta ir drėgna, temperatūra kartais pakyla net iki 40 laipsnių. Alinantį vasaros karštį kaunietė pajuto vos išlipusi Rio de Ženeiro oro uoste. Iš pradžių buvo kiek nejauku slėpti savo trumpus žieminius kailinukus, tačiau ramino tai, jog tokių kaip ji, atskridusių iš žiemos, buvo ir daugiau... Oro uoste savo draugę pasitikęs Sergio pasiguodė, jog gali atvėsti... iki 20 laipsnių, tačiau toks "gąsdinimas" Astai sukėlė juoką. Beje, ir vėliau, apniukus dangui, nors buvo šilta, brazilai skųsdavosi, jog blogas oras...
Brazilai neskuba tuoktis
Sergio gyvena su tėvais didžiuliame name. Jis turi dvejais metais jaunesnį brolį ir 27 metų seserį. Nė vienas iš jų dar nėra sukūrę savo šeimos, gyvena po "tėvų sparneliu"... Jų tarpusavio santykiai labai šilti, giminystės ryšiai - stiprūs. Beje, Sergio draugai, su kuriais Astai teko susipažinti, taip pat viengungiai. Brazilai neskuba kurti atskiro gyvenimo - iš pradžių baigia mokslus, siekia karjeros. Sergio su broliu dirba tėvo firmoje, besiverčiančioje apdailos medžiagų prekyba. Sesuo - kineziterapeutė. Tiesa, ji dirba tik kelias dienas per savaitę - tiesiog trūksta pacientų. Motina - namų šeimininkė. Šeima gyvena vidutiniškai, tačiau namuose - net dvi tarnaitės. Viena iš jų gamina valgį, žodžiu, darbuojasi virtuvėje, kita tvarko namus, skalbia, atlieka kitus darbus. Atsidūrusi tokioje aplinkoje Asta pasijuto tarsi kokiame filme - viskas atrodė labai panašu į mūsų namų šeimininkių itin mėgstamas "muilo operas". Aplink didelį, erdvų, tvarkingą, tačiau ne itin prabangų Sergio šeimos namą - gausybė žaliuojančių egzotinių medžių, krūmų, augalų. Ypač didelį įspūdį Astai padarė palmės, kurias "gyvas" ji matė pirmą kartą... Beje, Brazilijos gamta itin turtinga, ypač - fauna. Šalis pirmauja pasaulyje pagal žinduolių, gėlavandenių žuvų ir augalų skaičių... Tai tikras rojus tiems, kurie domisi pasaulio gamta. Tiesa, Astą kiek nustebino tai, jog prie namų nematyti didžiulių gėlynų. Kažkodėl Sergio namai buvo papuošti dirbtinėmis gėlėmis - jų gausiai "primerkta" vazose, prikabinta ant sienų...
Virtuvė tinka gurmanams
Kaunietei studentei labai patiko brazilų virtuvė - maistas iš tiesų labai skanus, neaštrus. Čia gausu patiekalų iš žuvies, tačiau nevengiama ir mėsos, ypač populiari jautiena. Sergio motina, taip pat mėgstanti sukiotis virtuvėje ir gaminti maistą, paruošė puikių patiekalų. Vienas iš jų, kažkas panašaus į žuvies apkepą, itin patiko. Žuvies filė (greičiausiai menkės) susmulkinama gabaliukais, išimami kaulai. Kepimo formoje žuvis sluoksniuojama su bulvėmis, morkomis, virtais kapotais kiaušiniais, svogūnais... Apibarstoma modzarelos sūriu (čia jis ypatingo skonio)... Tradicinis brazilų virtuvės patiekalas - baltieji ryžiai su juodosiomis pupelėmis bei manijokos miltais - dažniausiai patiekiami su žuvimi ar mėsa. Tokį maistą teko valgyti vos ne kasdien. Ypatingas patiekalas - jūros gėrybių troškinys, pagardintas kokoso pienu, įvairios daržovės, sumaišytos su krevetėmis, svogūnai su pipirais... Nors Brazilija garsėja kavos plantacijomis, tačiau didelio kavos pasirinkimo parduotuvėse nėra. Vieną kartą išėjusi apsipirkti Agnė rado vos vienos rūšies kavos. Tačiau vaisių mėgėjų čia laukia stulbinantis pasirinkimas. Beje, net ir tie įprastieji - apelsinai, bananai - čia visiškai kitokio skonio, labai saldūs. Ko norėti, juk čia pardavinėjami natūraliai prinokę, ką tik nuskinti nuo medžių ar krūmų, gardžiai kvepiantys... Asta iki soties prisivalgė geltonų, žalių ir oranžinių apelsinų, papajų, marakujų. Šalyje itin populiarūs kokoso riešutai. Gatvėse pardavinėjami kevalai - žali. Nusipirkus pardavėjas išgręžia skylutę, įbeda šiaudelį ir vaikščiok su tokiu "kokteiliu", gaivinkis nepaprastu skoniu. Baigus gerti pieną (jis - skaidrus kaip vanduo), pardavėjas gali sutraiškyti kevalą ir tada jau galima gardžiuotis burnoje iš lėto tirpstančiu baltu branduoliu. Brazilai tikina, jog kokoso pienas itin vertingas, nes žmogui suteikia nepaprastai daug energijos... Daržovės patiekiamos natūralios, be jokių užpilų, grietinės ar majonezo. Supjaustomi pomidorai, agurkai, salotos - ir to pakanka... Gatvėse po spalvingais skėčiais kepami šašlykai. Užsisakius porciją, mėsa suveriama jums matant, kepama, o paskui gražiai patiekiama.
"Atsuktuvą" keičia kačeca
Nors Brazilijoje dominuoja kokteiliai, čia taip pat labai populiarus alus, skirstomas į silpną ir paprastą. Jį ypač mėgsta vyrai, pasistengiantys skardinėmis ar buteliais visuomet užpildyti tuščias šaldytuvo kertes... Moterims labiau patinka kokteiliai. Iš cukranendrių gaminama tradicinė braziliška degtinė kaprinia. Mūsiškam "atsuktuvui" prilygsta kačeca. Jį pagaminti labai paprasta - į stiklinę įpilama kaprinios, vandens, įmetama griežinėlis citrinos, įberiama cukraus... Kaprinią galima pakeisti "vodka"...
Žymiausiame pasaulio pliaže
Astą tiesiog apstulbino nepaprastas paplūdimių grožis. Pliažas brazilams - tarsi savotiškas ritualas ir gyvenimo būdas. Be jo tiesiog negalima įsivaizduoti Rio de Žaneiro. Asta su malonumu deginosi garsiausiame visame pasaulyje Kopakabanos pliaže (tiesa, ji gulėjo po skėčiu, nes saulė buvo itin karšta, o įkaitęs smėlis tiesiog degino padus). Šis pliažas driekiasi apie puspenkto kilometro pagal vieną tankiausiai apgyvendintų Žemės vietovių. Labiausiai išpuoselėtas - Ipanemos pliažas. Be jo, miestui dar priklauso bent keturi pliažai, kuriuose visuomet gausu žmonių - vieni kaitina saulėje savo dailius kūnus, kiti bėgioja pakrantėmis, spardo kamuolį ar plaukioja banglentėmis. Bangos didžiulės, galinčios patenkinti pačių aštriausių pojūčių mėgėjus. Čia populiarus ir nardymas, kurį galima įvardinti kaip vieną iš egzotiškų pramogų, tačiau ne kiekvienas gali išdrįsti panirti į gelmes, kad pamatytų turtingą povandeninį pasaulį... Važinėdama šio miesto pakrantėmis Asta vis dar negalėjo patikėti, kad visą šį grožį gali pamatyti savo akimis. Įlankos, kalnai, mėlynas dangus ir didingos vandenyno bangos - tokie vaizdai ilgam neišdyla... Kaunietei studentei ypatingą įspūdį paliko ant Korkovado viršukalnės, kuri yra 750 metų aukščio, pastatyta Kristaus Atpirkėjo statula. Nuo jos atsiveria nepaprasti didingo miesto vaizdai. Deja, iš čia puikiai matyti ir miesto pakraščiuose besitęsiantys lūšnynai. Lydima Sergio, Asta išdrįso išbandytidar vieną pramogą - lyniniu automobiliu beveik 400 metrų aukštyje pasivažinėjo tarp dviejų Guarnabaros viršūnių (lietuviškai vadinamų "cukraus gabalėliu"), nuo kurių galėjo grožėtis miestu. Apstulbusi nuo reginių Asta sakė galinti drąsiai teigti, jog Rio de Žaneiras - vienas iš gražiausių miestų, kuriuose jai teko lankytis...
Brazilų religija - futbolas
Futbolo rungtynės Asta stebėjo Maraknos stadione. Futbolas brazilams - tarsi religija, na, panašiai kaip mums - krepšinis. Tačiau brazilai labai karšto būdo, kas dvi sekundes šoka nuo kėdžių, šaukia, rėkia, todėl sėdėti šalia tokių sirgalių Astai buvo nejauku - atrodė, kad kiekvieną akimirką kils muštynės. Beje, tvarką prižiūrėjo gausybė policininkų - jų ypač daug teko matyti gatvėse pasibaigus rungtynėms.
Paklausus, kas nepatiko Brazilijoje, kiek pagalvojusi Asta atsakė, jog nepatiko tik vienas dalykas - kad reikėjo grįžti namo... Paskutinę viešnagės dieną ėmė lyti...
- Dangus verkė, kad aš išvažiuoju, - su šypsena prisipažino keliauninkė...
