Sumaniusi rašyti straipsnį apie galimybes, sudaromas tiriamajam akademiniam darbui Lietuvos ir Jungtinės Karalystės aukštojo mokslo įstaigose, nenorėjau pasirodyti šališka, beatodairiškai išgirdama užsienio privalumus, juolab neragavusi magistro studijų Lietuvoje. Todėl paprašiau kelių savo draugų, studijuojančių įvairiose Vilniaus universitetų magistro programose, pasidalyti savo pirmųjų metų įspūdžiais – ar kas nors pasikeičia, palyginti su bakalauro studijomis?
Absoliuti dauguma mano respondentų atsakė iš esmės nieko nauja nepajutę. Padidėja krūvis, padaugėja savarankiško darbo, kitur – draugiškumo ženklų iš fakulteto administracijos ar laisvės pačiam rinktis, kaip mokytis, nes dėstytojai ima atlaidžiau žiūrėti į lankomumą. Bet tai nėra esminiai pokyčiai ir tie patys dažnai priklauso nuo fakulteto ar dėstytojo.
Galbūt paklausite: o kas gi čia naujo gali būti? Iš tiesų nelabai kas ir gali šalyje, kur bakalauras laikomas daugiau nei būtinybe. Nesvarbu, kokios specialybės ar juolab kokybės – svarbu tik universiteto diplomas, kurį būtų galima darbdaviui patiesti po nosimi. Na, o pabaigus bakalaurą (nesvarbu kaip), masiškai stojama ir į magistrantūrą – vėlgi dažniausiai iš inercijos ir tik dėl dar vieno „popieriuko“. Negana to, aistra diplomams neretai malšinama ir studijomis keliose specialybėse iš karto. Tad nenuostabu, kad mūsų aukštojo mokslo sistema šiandien primena mašiną, kuri štampuoja diplomus tokiu greičiu, kokiu spausdinami banknotai hiperinfliacijos metais.
O juk teoriškai magistro studijos turėtų būti kokybiškai nauja akademinio tobulėjimo pakopa tiems, kurie apsisprendžia toliau tęsti mokslus, pagal savo interesus pasirenka konkretesnę studijų kryptį ir glaudžiau susisaisto su akademine bendruomene. Lygiai taip pat gabiausiesiems magistrantams jau turėtų būti sudaromos sąlygos imti dėstyti savo jaunesniesiems kolegoms ir taip įgyti savotišką dvigubą tapatybę – būti kartu ir studentu, ir „dėstytuvu“, kaip pas mus įprasta vadinti.
Beje, kaip gerai yra pasakęs vienas profesorius, Lietuvoje studentai dėstytojus „dėstytuvais“ dažnai pravardžiuoja pelnytai: paskaitos ir darbų rašymas pas mus išties neretai yra tiesiog dėstymas iš vieno į kitą. Jeigu norite – pilstymas. Originalumui, nuoširdžiam suinteresuotam moksliniam darbui tokioje sistemoje vietos lieka mažai – turint omenyje jo apimtis, darbo krūvį ir už jį mokamą atlygį, formalus būtiniausių savo pareigų atlikimas tampa patogiausia išeitimi ne tik nemotyvuotiems studentams, bet ir patiems dėstytojams.
Bet laikas pasižvalgyti Notingeme: ar gali būti kaip nors kitaip? Gali. Žinoma, mokslas čia kainuoja brangiai (Europos Sąjungos piliečiams daugiau nei 3 tūkst. svarų – apie 15,5 tūkst. litų už magistro programą, kitiems studentams – beveik triskart brangiau), pragyvenimas atsieina dar daugiau. Pats universitetas prestižinis, galintis pasigirti dviejų profesorių gautomis Nobelio premijomis už mokslo pasiekimus, milžinišku jam priklausančiu medicinos centru ir bent šešiais universitetiniais miesteliais (iš kurių du neseniai įkurti užjūryje – Kinijoje ir Malaizijoje).
Tačiau daugybė dalykų, kurie padeda pajusti, kad nebesi bakalaurė, iš kurios dar nežinia kas išeis, ir tai, kad tavim iš karto labiau pasitikima (ir daugiau tikimasi), bent jau tiesiogiai su pinigais nėra susiję. „Because you postgraduates are special“ („Kadangi jūs, magistrantai – ypatingi“) – mums buvo pasakyta dar pirmąją savaitę, kviečiant kiekvieną ketvirtadienio rytą žaisti futbolą kartu su Politikos ir tarptautinių santykių mokyklos darbuotojais.
Ir tai, kad mes ypatingi, nėra sakoma tik šiaip sau. Tą kasdien pajunti, pavyzdžiui, iš tokių paprastų buitiškų dalykų, kad magistrantai ir doktorantai gali skolintis iš bibliotekos daugiau knygų, daugiau kopijuoti ar spausdinti nemokamai, be specialaus leidimo naudotis tarpbibliotekiniu abonementu, savaitei užsisakyti individualius kambarėlius skaityklose, kai sunku taikytis su kolegų keliamu šurmuliu bendrose salėse. Be to, vyresni studentai apgyvendinami atskiruose ramesniuose bendrabučiuose, atokiai nuo triukšmingų bakalaurų namų. Viskas tam, kad tik būtų sudarytos sąlygos rimtam darbui ir tobulėjimui.
Vyresni studentai priklauso ne tik universiteto Studentų sąjungai (daug demokratiškesnis ir veiksmingesnis Lietuvos studentų atstovybių atitikmuo), bet ir turi atskirą asociaciją, kuri glaudžiai susijusi su Aukštesniųjų studijų mokykla. Narystė abiejose organizacijose yra automatinė ir nieko nekainuoja (už ją simboliškai moki tik prisijungdamas prie konkrečios draugijos, pavyzdžiui, slidinėjimo).
Visa tai taikoma magistrantams. Bet tolesnėse studijose privilegijų ir dėmesio iš administracijos tik daugėja. Kiekvienas doktorantas jau turi savo darbo vietą universitete ir asmeninį kompiuterį. Visi dėstytojai – savo asmeninį kabinetą, į kurį susineša bent pusę savo bibliotekos: praktika, kuri Lietuvos universitetuose dar tik vangiai pradedama vykdyti. Nes mūsų akademikai, kaip sakė tas pats profesorius, yra visų pirma „dėstytuvai“, o ne mokslo žmonės.
Notingeme jaučiama daug didesnė pagarba moksliniam darbui. Viso administracinio personalo pagrindinė funkcija yra ne kontroliuoti akademikus, bet padėti jiems užsiimti savo tyrimais ir sudaryti sąlygas, kad jie galėtų tam skirti kiek galima daugiau laiko. Mokyklos sekretorės tą siekia išaiškinti ir studentams, prašydamos administraciniais klausimais kreiptis visų pirma į jas, netrukdyti akademikų ne jų priėmimo valandomis, netgi išsijungti mobiliuosius telefonus vaikštant koridoriais, kur yra jų kabinetai.
Kad į mokslinį darbą žiūrima rimtai, geriausiai įrodo griežti terminai, iki kurių reikia baigti studijas ir kurių nepaisydamas nebeįgysi laipsnio, net jei esi pasiruošęs kasmet mokėti dideles sumas. Doktorantūros studijos ilgiausiai gali trukti ketverius metus. Palyginimui: pernai VU doktorantūrą baigė 74 žmonės, bet tik 34 laiku apgynė disertacijas.
Šis straipsnis yra Studentų bendruomenės projekto „Erasmus vs. Marasmus“ dalis. Jeigu turite idėjų ir minčių, rašykite - [email protected].
