Gal net valandą sėdėjau automobilyje. Tiesą sakant, nežinojau, kur važiuoti. Tik čia, prie šitų sumautų Karveliškių ar Nekarveliškių kapinių, jaučiausi saugus. Čia niekas neturėtų manęs ieškoti. Galiu net įsivaizduoti, kad esu ne banditas, o visiškai padorus žmogus. Paskui krūptelėjau nuo minties, kad laukiu iš kapinių atslenkančios šmėklos Gitanos Juditos.
- Po velnių, - garsiai nusikeikiau, - fuck you, ponia Vilma Daugirdaite, tu esi gyvatė, paleistuvė, bestija, kekšė, paskutinė šliundra. Kaip gailiuosi, kad tavęs nenudėjau.
Bet vis tiek laukiau ir žvilgčiojau į kapinių vartus.
Tik pamatęs atkrypuojančią susikūprinusią senutę įjungiau variklį ir nulėkiau į bundantį Vilnių. Šiek tiek paklaidžiojęs išvažiavau į Kauno autostradą ir iki galo numyniau akceleratorių. Greitas važiavimas mane visada atgaivina: pasijuntu žvalesnis, energingesnis, mintys pradeda greičiau lakstyti po makaulę. Tu juk bosas, Fukai, nevalia nukabinti nosies. Spjauk į tą intrigantę, aferistę, avantiūristę. Ar nenusibodo rizikuoti gyvybe?
Kaune, žinoma, pasukau į Ašigalio gatvę. Pas Ievą Eveliną, kurgi daugiau? Ji turėtų studijuoti Kama sutrą ir kurti gražius ateities planus: viešbutis, merginos, korektiški klientai, turtingi, negailintys arbatpinigių nei "gyvosioms gėlėms", nei jų šeimininkei. Prie lifto stovėjo kažkokia mergužėlė. Dažyta blondinė. Užsiverkusi, trinanti kumšteliu paraudusią nosį.
- Raminkis, - pasakiau, nes buvau piktas po nemiegotos nakties. - Negražu žliumbti viešumoje.
- O kas tau? - atkirto blondinė, bet netrukus, dar kartą dėbtelėjusi į mane, pasidarė žymiai mandagesnė. - Aš jus pažįstu. Jūs...
Tuo metu trinktelėjo atsidarydamos lifto durys. Stumtelėjau į vidų mergužėlę, o kai pradėjome kilti į viršų, grėsmingai paklausiau:
- Kas aš toks?
- Jūs... jūs naujasis bosas, - išsiviepė dažyta blondinė. - Aš irgi pas Eveliną.
Man jos prisipažinimas visiškai nepatiko. Dar to betrūko, kad viduryje miesto atpažintų kaip gangsterį ir pradėtų pirštais badyti. Galas tau būtų, Fukai, arba Povilai Rokaiti, arba Edvardai Milkau.
Pirmasis ryžtingai paskambinau prie panelės Krištopaitytės buto durų. Kol laukėme kokio signalo iš vidaus, nedraugiškai dilbakiavau į mergužėlę, kuri vis mėgino įsiteikiančiai nusišypsoti.
- Kas čia? - pasigirdo prislopintas Ievos Evelinos balsas.
- Inga, - pratarė dažyta blondinė ir vėl išspaudė ašarėlę.
Netrukus jos puolė viena kitai į glėbį ir ėmė nesivaržydamos žliumbti.
- Liaukitės, - suniurzgiau pastumdamas jas į šalį, - kokio velnio kaukiate?
- Jos draugelis žuvo. Sudegė mašinoje, - šniurkščiodama atsakė juočkė šokėja.
- Koks draugelis? - pasidomėjau jau pradėdamas nujausti, ką atsakys Evelina.
- Altas, - vėptelėjo juočkė. - Pakliuvo į avariją kartu su Monke.
Ak, tai čia to šunkaros Alto paklodė! Išdidžiai nužvelgiau apsiašarojusią blondinę ir vėl atsisukau į Ievą.
- Iš kur žinot?
- Jai paskambino Alto bičas.
- Koks bičas?
- Kaifas, - už Eveliną atsakė Alto mergužėlė. - Argi tu jo nepažįsti?
Man, žinoma, rūpėjo kas kita: ar kartais policija neišsiaiškino, kaip tie beždžionvaikiai gavo galą? Jeigu rastų kulkos skylutę Monkės makaulėje, kriminalistams kiltų įtarimas, kad kažkas padėjo banditėliams nukeliauti pas šėtoną.
- Neverta liūdėti, - pasakiau pašaipiai. - Bus tų altų, baritonų ir sopranų. Nėra nepakeičiamų žmonių. O tuo labiau meilužių. Ieva, regis, esi nebloga medicinos seselė. Apžiūrėk mano žaizdą, - ir nubraukiau į šalį ant kaktos užkritusius plaukus.
Ilgakojė Ieva turėjo pasistiebti, o aš pritūpti. Tik tada galėjo apžiūrėti mano žaizdą.
- O, - pasakė Evelina atstačiusi lūpas. - Kas tau nutiko, Fukai? Man atrodo, čia reikėtų susiūti. Ateik, Inga.
- Gydyk tu, Ievute, - suniurzgiau nepatenkintas. - Tavo Inga nieko neišmano.
- Išmano. Ką tik baigė Mažylio medicinos seserų mokyklą, - laikydama mane už plaukų pasakė Evelina.
Juodvi, vaidindamos šundaktares, atidžiai apžiūrėjo žaizdą. Baksnojo man į kaktą mažais pirštais ir kažką aiškinosi.
- Patepkit jodu ar kokiu mėšlu, kad nesupūliuotų, ir baigta, - galiausiai neištvėriau.
Ieva nuėjo virti kavos, o Inga ėmėsi seselės darbo. Pasisodino ant taburetės ir vis sukiojosi aplinkui: tepė, šluostė, sausino, valė, alsavo man į veidą. Mūsų akys kaskart vis susitikdavo. Ji vaidino, kad žiūri man į kaktą. Galiausiai apvyniojo bintu. Žvilgtelėjau į veidrodį. Buvau panašus į Rusijos pilietinio karo dalyvį. Arba į aktorių, vaidinantį baltagvardietį. Atsidėkodamas pliaukštelėjau blondinei per užpakaliuką. Ji nežymiai vyptelėjo ir parodė akimis į Eveliną: girdi, ką šita pasakys? Lyg aš ją jau merginčiau. Koks velniškas pasitikėjimas savimi!
Prisilakęs kavos, užsimaniau miego. Gal kad sumaišiau su braškių likeriu. Pareikalavau pakloti lovą ir visiškos tylos - jokio televizoriaus, jokio šniurkščiojimo nosimi, nes tai mane velniškai erzina. Tegu jos abi studijuoja Kama Sutrą - netrukus prireiks. Išjungiau telefoną ir kritau į patalą. Sapnavau, kad vampyras, panašus į žydvaikį Arkašą, čiulpia kraują iš Vilmos Gitanos kaklo. Paskui smeigia iltis į jos švelniąsias krūtis. Po galais, kodėl jos nenušoviau, juk jai dabar tokios kančios? Pabudau nuo prakaito, graužiančio akis. Raištis buvo nusmukęs nuo kaktos: matyt, sapnuodamas košmarą, šūkavau ir mostagavau rankomis. Sapnuoti košmarus - blogas požymis. Vadinasi, krinka nervai. O koks bosas su pakrikusiais nervais? Šalia manęs kažkas gulėjo. Ir vėl nepasotinamoji Ieva Evelina? Prisiminė užvakarykštį pažadą, kad grįžęs baigsiu? Juk turi užduotį - suvilioti inspektorių Vidmantą Kirslį. Tad kokio velnio trintis apie mane? Bet tai buvo ne juočkė, o šviesiaplaukė. Paėmiau už smakro ir atsukau į save. Dažyta blondinė Inga! Neištvėriau ir apžiūrėjau ją visą. Nuoga, tik su baltomis kelnaitėmis. Krūtys - liuks. Tokios, kokios man patinka.
- Kokio velnio? - paklausiau vėl ją užklodamas.
- Verkiau, verkiau ir suėmė miegas, - žiovaudama atsakė Inga.
- O kur Evelina?
- Išvažiavo į polikliniką. Daktaras turi apžiūrėti jos žaizdą.
- Juk liepiau jums abiem studijuoti Kama Sutrą!
Blondinė prisimerkė, užrietė nosį ir sukikeno:
- Man labiau patinka praktika, o ne teorija.
Jos įkaitusi ranka nuslydo per mano gauruotą krūtinę. Tačiau vis dar negalėjau atsikratyti košmaro su kraujais pasruvusia ponia Daugirdaite CC.
- Kam nusidažei? Ar nežinai, kad visos blondinės kvaištelėjusios, besmegenės?
- Taip norėjo Altas. Jis tiesiog kaifuodavo, kad aš - baltaplaukė.
Kraujas užvirė, kai išgirdau minint Altą. Šitas beždžionvaikis išdrįso prieš mane pakelti ranką! Vos neišspyriau merginos iš lovos.
Inga, matyt, kitaip suprato mano nervingus judesius.
- O, - pasakė ji, - tavo raištis nusmukęs.
Išlindo iš po antklodės ir ėmė narplioti bintą. Jos krūtys stirksojo per sprindį nuo mano nosies. Kvepėjo tikra moterimi. O gal kokiais velniškais "parfumais". Ir lėtai siūbavo - čia į vieną pusę, čia į kitą. Be abejo, mergužėlė tyčia mane erzino.
- Baik! - pasakiau. - Nereikia man to raiščio!
- Gali supūliuoti, - ji žvilgtelėjo į mane ir jos melsvai pilkšvose akyse išvydau kipšiškas kibirkštėles.
Apsimetinėti nebebuvo reikalo. Galėjau, keršydamas Altui, išdulkinti jo paną. Numirėliui Altui, kuris dabar tikriausiai guli ant prozektoriumo stalo, nes beatodairiškai geidė mano moters Vilmos Gitanos. Bet nugalėjo sveika prigimtis: nepraryk to, ko gali labiau prireikti rytoj.
- Ką tik žliumbei Alto, - ciniškai nusišaipiau, sulenkta alkūnė atstumdamas nuo savęs Ingą.
- Na ir kas? - mergina lyg žaidžiantis šuniūkštis krimstelėjo mano riešą. - Alto nebėr, o man vis labiau patinka bosas. Nebijok, žliumbsiu ir tavęs, kai padėsi galvą.
Pastarieji šitos kvaištelėjusios mergužėlės žodžiai man visiškai nepatiko. Staigiu rankos judesiu parbloškiau ją ant pagalvės ir prispaudęs valandėlę palaikiau.
- Nekranksėk, - perspėjau, - nes iš tikrųjų gali prišaukti nelaimę.
Paskui siektelėjau nuo fotelio džinsų, išsitraukiau mobilųjį telefoną ir paskambinau Cinkui. Išgirdęs jo švokščiantį balsą, tuoj pat pajutau norą veikti.
- Simonai, - šūktelėjau, - susitinkam po pusvalandžio "Vidurnaktyje"!
- Kodėl po pusvalandžio? - priekaištavo man Inga, ropšdamasi ant viršaus. - Kodėl ne po valandos ar dviejų?
Turėjau ją nusviesti į patalą ir kietai suvynioti į antklodę. Taip, kad liktų tik galva. Dažyta blondinė kvatojosi, spyriojosi mėgindama iškišti čia ranką, čia koją. Jai labai patiko toks žaidimas. Bet aš ją vis tiek suvyniojau į kokoną ir palikau ant sofos. Tegu pamąsto, ar ne per aukštai taiko - nuo alto iškart prie boso? O kur tenoras ir baritonas?
"Vidurnaktyje" už baro stovėjo kažkoks vaikinukas. Nematytas, šviesiaplaukis, labiau panašus į mergiotę.
- Kur Chekas? - pasidomėjau.
- Jis ateina tik po pietų, kai pradeda rinktis publika. Ko pageidausite, pone?
- O tu kas toks? - įdėmiai nužvelgiau barmeną.
- Vytautas, - linktelėjo vaikinas.
- Klausiu, kokia tavo pravardė? - kreivai šyptelėjau. Šitas vaikėzas, matyt, nežino, su kuo turi reikalą.
- Pravardė? Kad nežinau... - barmenas paėmė puoduką. - Tikriausiai kavos, pone? Ak tiesa, mokykloje mane vadindavo Apžora.
- Būk Apžora, - maloningai sutikau. - Duok man "atsuktuvą" - pusę apelsinų sulčių ir pusę lietuviškos degtinės. Pilną stiklą.
Kai atsisėdu prie stalo, pro duris įvirto čigonas. Kaip visada susitaršiusiais plaukais, prakaituotu veidu, neužsagstytais languotais marškiniais. Jam iš paskos tipeno kažkoks senukas. Turbūt ne mažiau nei šešiasdešimties metų. Kiaušas plikas kaip biliardo kamuolys, nosį pabalnojęs juodais storastikliais akiniais, liesas kaip džiūvėsis, gunktelėjęs, tamsiu duksliu kostiumu. Irgi mat mafiozis! Kaliausė žvirbliams baidyti iš miežių lauko.
- Voras, - pristatė žmogėną Cinkas. - Anąsyk apie jį kalbėjome. Aukščiausios klasės specialistas.
Čigonas nužirgliojo prie baro, o Voras liko stovėti prie stalo. Kankinio mina mindžikavo vietoje. Tarsi būtų pridėjęs į kelnes. Man net pasirodė, kad jis dvokia šlapimu.
- Prašom sėstis, - nekantriai pabarbenau krumpliais į stalą. - Laukiat paraginimo? Čia ne vaikų darželis. Kas jūs toks?
- Provizorius. Daug metų dirbau vaistinėje. O štai dabar...
- Kas dabar? - paklausiau šiek tiek suirzęs, nes man nepatiko senioko maniera sakyti ir nepasakyti.
- Naujasis šeimininkas atleido iš darbo. Jam mat reikia jaunų išvaizdžių merginų. Tarsi vaistinėje lankytųsi ne ligoniai, o...
Senis vėl nebaigė sakyti. Gerai, kad tuo metu prie stalo su dviem bokalais alaus grįžo Cinkas.
- Atsigaivinsim, Vorai. Geras alutis, iš "Švyturio" žemės, - kalbėjo Simonas patogiai įsitaisydamas.
- Ne, ne! - pakėlė sausas rankas akiniuotis. - Aš negaliu gerti alaus. Mano skrandis... Per daug rūgščių... Mes tik aptarsime reikalus su ponu Fukaičiu...
Dėbtelėjau į čigoną, bet jis apsimetė nieko nepastebintis. Neva taip ir turi būti.
- Reikalai paprasti, Vorai, - ilgiau nelaukdamas pasakiau. - Ar sugebėtum gaminti dirbtinius narkotikus?
Pirmą akimirką senis, regis, smarkiai išsigando. Matyt, jį pritrenkė žodis "narkotikai". Nejaugi Simonas Semionas jam nieko apie tai nebūtų užsiminęs? Gal dėdulė manė, kad reikės prekiauti aspirinu? Arba vidurius laisvinančiais vaistais? Bet netrukus Voras, turbūt atgavęs žadą, ėmė linksėti galvą. Pamaniau, kad akiniai nukris ir pliumptelės į alaus bokalą.
- O taip, taip, žinoma! Galėčiau! Kodėl ne? Nors, antra vertus, reikėtų pagalvoti. - Seniokas nurimo ir, regis, giliai susimąstė.
- Sakykit tiesiai: sugebėtumėt ar ne? - ne juokais pyktelėjau.
- Pone Fukaiti...
- Po velnių! - neištvėriau. - Arba aš - Rokaitis, arba Fukas. O dar geriau - bosas. Prašom įsidėmėti.
Mano griežtas tonas dar labiau pribloškė Vorą. Jis net ketino pakilti ir traukti savais keliais, bet čigonas stvėrė jį už peties ir įmurkdė atgal į kėdę.
- Man reikėtų dviejų asistentų, gerai mokančių anglų kalbą, - virpindamas pažiaunę, ėmė dėstyti plikis. - Žinote, enciklopedijos, žinynai, internetas. Reikia žinoti formulę...
- O tu nežinai? - nekantraudamas įsiterpiau.
- Apytikriai žinau, - gargtelėjo kaliausė. - Reikia tiksliai žinoti, tada ir kokybė kitokia. Miligramas į miligramą. Reikia mėgintuvėlių, instrumentų, svarstyklių, aparatūros. Daug ko reikia. Pirmiausia medžiagų, - ir jis, švokšdamas ir taukšėdamas dirbtiniais dantimis, ėmė berti turbūt lotyniškus pavadinimus.
- Gana, - nutraukiau jį. - Mums nereikia mokslinės lekcijos. O jeigu gamintume amfetaminą iš prekursoriaus?
Valandėlę provizorius kraipė galvą ir trūkčiojo lūpas.
- Galima ir iš prekursoriaus. Bet iš kur jo gauti?
- Čia tavo rūpestis, Cinkai, - nukreipiau žvilgsnį į čigoną. - Pasikalbėk su Malu. Jis turėtų žinoti. Sako, galima parsigabenti iš Rusijos. Už kilogramą - 500 baksų.
- Bet aš neturiu nė cento! - ėmė rypauti krokodilas. - Jeigu kas duotų bent kelis tūkstančius, būtų galima pradėti.
Mano širdis sudrebėjo iš įniršio: šitas čigonpalaikis ir džiūsna senis nori mane apdumti, išvilioti pinigus. Kokia garantija, kad jie pagamins bent saują sušiktų tablečių? Bet netrukus atvėsau. Išsitraukiau iš kišenės paketuką, kurį vakar naktį gavau iš Algučio už panelę Heleną Elytę, ir pradėjau skaičiuoti po šimtinę. Mačiau, kaip sužibo Cinko ir Voro akys. Senis net kilstelėjo akinius ant kaktos ir žemažiūrėmis žlibėmis ėmė apžiūrinėti dolerius. Ir dar šlykščiai šnopavo per kumpą nosį. Tarsi uosdamas bandytų nustatyti, ar jie tikri. Atskaičiavęs keturis gabalus, pastūmiau Cinkui ir grėsmingai pasakiau:
- Atsakai savo galva, Simonai! Manau, supranti, kad nejuokauju?
Čigonas stvėrė banknotus ir net neperskaičiavęs susigrūdo į kišenę. Valandėlę jo akys pasidarė svajingos. Turbūt šunsnukis pagalvojo, ką už tokius pinigus galėtų nuveikti.
- Tai gal aš ir eisiu, - sumurmėjo džiūsna provizorius, godžiai žiūrėdamas į paketuką mano rankose.
Kai jis nukinknojo prie kavinės durų, beveik rūsčiai pažvelgiau į Cinką.
- Iš kur tokią kaliausę ištraukei? Dvokia pelėsiais. Juk jis visai suvaikėjęs.
- Ne, ne! - puolė prieštarauti krokodilas. - Tai didelis žmogus. Geriausias Kauno provizorius. Dar ir dabar miesto ponios vaikšto pas jį gydytis. Jis tik tavęs labai nusigando. Pamatysi, po savaitės bus pirmoji produkcija. Patikimas žmogus!
Žinojau, kad čigonas meluoja, bet apsimečiau esąs patiklesnis nei atrodau.
- O gamybinė bazė? - pasiteiravau.
- Yra. Voras turi kolektyvinį sodą Saliuose, palei Nerį. Namukas su geru rūsiu. Ir anksčiau jis kažką mėgino gaminti. Atseit viagrą. Bet jam nelabai išeidavo: tai liežuvis atsistodavo, tai nosis sukietėdavo, - nusijuokė čigonas.
Tačiau man ne juokai buvo galvoje.
- Cinkai, verkiant reikia prasimanyti pinigų.
- Ką siūlai? - paklausė dalykiškai.
- O tu?
Simonas gurkštelėjo alaus, nusišluostė prakaituotą kaktą.
- Apiplėšti inkasatorių.
- Jie paprastai būna ginkluoti. Po vieną nevaikšto. Važinėja šarvuotomis mašinomis. Jei įkliūtume, už tokius nusikaltimus žiauriai baudžia. Šaudytis dieną miesto gatvėje... Kažin?
Pajutęs mano nepritarimą, Cinkas porą kartų apvertė kaštonines akis ir gana greitai išpoškino:
- Tada apiplėšti juvelyrinę parduotuvę.
Man jo pasiūlymas beveik patiko: pavojus mažesnis, tereikia sutvarkyti apsaugos darbuotoją, neleisti įjungti pardavėjoms signalizacijos. Jeigu viską tiksliai suplanuotume, gal ir pavyktų. Reikia kelių apsukrių vyrukų, automobilių, gal net policininkų uniformų. Tatai, žinoma, reikėtų daryti ne Kaune ir ne Vilniuje, o kokiame nors rajono centre. Tačiau vėl iškyla problema: brangenybes ir juvelyrinius dirbinius reikia realizuoti. Tai darytų smulkmė. O tie nepatikimi žmogėnai dažniausiai ir įkliūva. Visa tai išdėsčiau čigonui. Jis atidžiai klausėsi ir neprieštaravo.
- Geriausia gauti grynųjų pinigų, - pridūriau.
- Kas to nežino, - vyptelėjo Semionas.
Valandėlę galvojome kas sau.
- Teks ir toliau reketuoti verslininkus, Cinkai, - pasakiau, - nors jie kaskart darosi plepesni. Kadangi tau patinka plėšikauti, patarčiau pasidairyti po valiutos keityklas. Tuose pačiuose Gariūnuose, Marijampolėje, Rietave ar dar kur kitur. Be abejo, reikia vengti aukų - tai sukelia didelį rezonansą: televizija rodo, laikraščiai rašo, žmogeliai troleibusuose ir darbovietėse aptarinėja.
- Kažin ar mums pavyks įlįsti į svetimas teritorijas, - sumurmėjo čigonas. - Lietuva jau seniai pasidalinta, - jis atstūmė tuščią alaus bokalą ir ėmėsi kito, kuris buvo skirtas Vorui.
- Vienkartinės akcijos turėtų pavykti, - neleidau nukabinti nosies Cinkui. - Žinoma, labai praverstų vietinių pagalba. Reikia pasidairyti į paleistuosius laisvėn. Po amnestijos jų tikrai nemažai: darbo neturi, užsiėmimo jokio, tad susigundytų ir viena kita šimtine. Daugiau veiklos, Simonai Semionai! Vyrai neturi nuobodžiauti. Ateičiai turiu stambesnį planą, bet jį reikia dar atitinkamai paruošti, detaliai apgalvoti. Man dar pačiam daug kas neaišku.
Paskui parašiau ant popieriaus lapelio kelis žodžius ir pastūmiau Cinkui.
- Kas čia? - kryptelėjo ūsą čigonas.
- Ponios Vilmos adresas Vilniuje. Ją reikia likviduoti.
- Kodėl? - išvertė akis Simonas Semionas.
- Neklausinėk! - piktai grikštelėjau dantimis. - Toks karinio tribunolo sprendimas.
Cinkas kelissyk perskaitė adresą ir kažkaip nenoromis įsikišo lapuką į kišenę. Jaučiau, kad jis šį kartą smarkiai abejoja mano įsakymo teisingumu.
- Juk pats sakei, kad ji velnio boba. Kad per ją prapulsiu.
- Susipykot? - krokodiliškai išsišiepė čigonas. - Lovoj susitaikysit.
- Man pavyko išsiaiškinti, kad ji tarnauja policijai. Kaip, manai, žuvo Arkaša Gaidaras ir jo apsauginiai? Policija inscenizavo pasikėsinimą ir viską nušlavė nuo žemės. O paskui ieško sliekų šiknoje: girdi, tarpusavio vaidai, gaujų karas, įtakos zonų dalijimasis ir panašiai. Garantuoju - viską suorganizavo ponia Vilma. Ji tam specialiai buvo atsiųsta iš Vilniaus.
Cinko mina buvo nenusakoma: jis, matyt, negalėjo patikėti, kad boso sugyventinė buvo tokia diversantė. Juk beveik tikėjo, kad ji faktiškai vadovauja grupuotei.
- Per kiek laiko susitvarkysite?
- Prireiks kokios savaitėlės, - kaltai nuleido akis Simonas.
- Pakaks poros dienų. Viskam vadovausi pats, asmeniškai. Aišku? Po dviejų dienų turėsi raportuoti apie tos gyvatės sunaikinimą.
Šiek tiek karščiuodamasis atsistojau, pastūmiau kėdę ir nužirgliojau per salę.
