Prakalbinti užmigdytus liudininkus... Šio stulbinančio metodo dėka buvęs žandarmerijos karininkas išaiškino daug kriminalinių bylų...
Pakelės griovyje guli vyras. Rankos ir veidas purvini, o galva - kraujo klane. Kas atsitiko? Avarija? Užpuolimas? Atsitiktinis praeivis iš karto nustato nelaimėlio asmenybę - tai trisdešimtmetis kelio darbininkas. Atidžiau įsižiūrėjęs praeivis suvokia, kad žmogus dar gyvas, tačiau be sąmonės.
Atvyksta policija ir greitoji pagalba. Pastarieji tučtuojau nustato, kad kelio darbininko galvoje yra keistos formos žaizda. Ta žaizda tokia gili, kad matyti smegenys. Jei būtų bent milimetru gilesnė, žmogus jau būtų negyvas.
Greitoji pagalba nelaimingąjį kelininką nuveža į ligoninę, o policija tučtuojau imasi ieškoti įkalčių. Tačiau paieškos bevaisės.
Sužeistasis labai greitai atsigauna, tačiau jo psichika pažeista - jis nesugeba atsakyti į žandarų klausimus.
Policija trypčiojo vietoje, nes nėra liudininkų. Kelininkas netrukus išeina iš ligoninės ir imasi savo buvusio darbo. Jis puikios fizinės formos, tačiau praradęs atmintį.
Tardytojas, į kurio rankas patenka darbininko byla, imasi drąsaus sprendimo. Jeigu jau niekas nesugeba išaiškinti šios paslapties, jis pasikvies hipnotizuotoją! Ir ne bet kokį, o patį Albaną de Žoną, buvusį žandarmerijos karininką, išėjusį į pensiją ir turintį nepaprastų hipnozinių gabumų. Keturiasdešimtmetis vyras dar būdamas vaikas išsiaiškino savo gabumus. Tai buvo tais laikais, kai jis lankė koledžą! Tuomet jis užmigdė pensionato budėtoją. Įstojęs į žandarmeriją jis lankė Meleno karininkų mokyklą, bet ir toliau neapleido hipnozės. Vėliau Albanui buvo patikėta eilė slaptų misijų. Pavyzdžiui, pasitelkus hipnozę jam pavyko sugrąžinti ramybę žandarui, kuris po patirto streso dažnai sumušdavo savo vaiką.
Tačiau tiktai išėjęs į pensiją A. de Žonas galėjo visiškai atsiduoti savo aistrai. Paryžiuje jis atidarė savo kabinetą, kuriame netruko sulaukti gausios klientūros. Didžiąją jos dalį sudarė politikai ir įmonių vadovai. Šie vyrai ir moterys ateidavo tam, kad hipnozės dėka būtų dėmesingesni, sutelktesni ir ne taip greitai apimtų nuovargis. Albanas de Žonas dirbo ir kaip teismų ekspertas. Jis dalyvaudavo daugybėje žandarmerijos apklausų ir jam dažnai pasisekdavo ten, kur klasikiniai kolegų metodai neduodavo rezultatų.
Kai Vano teismo tardytojas paprašė padėti, Albanas tučtuojau aistringai susidomi keista jauno žmogaus būkle po avarijos. Tiesiog kaimo žandarmerijos patalpose jis paguldo kelininką ant kanapos, užhipnotizuoja ir švelniu balsu pradeda klausinėti:
- Prisiminkite... Naktis... Jūs einate keliu...
Kelininkas tyli ir žiūri į vieną tašką. Albanas de Žonas laukia. Jis žino, kad veikiamos hipnozės jaunuolio smegenys pamažu atkuria pamirštus vaizdus. Pagaliau kelininkas prabyla:
- Aš išeinu iš diskotekos... Esu labai pavargęs... Atsisėdu šalikelėje... Girdžiu automobilio ūžesį... Jis artėja...
Šio automobilio vaizdas aiškėja, ryškėja. Kelininkas staiga save pamato išsigandusį ir skubiai besikeliantį nuo žemės, kad neužkliudytų mašina. Tačiau ji važiuoja greitai, labai greitai. Tamsi naktis... Vyrukas diskotekoje nemažai išgėrė, tad dabar šalikelėje blaškosi iš vieno šono į kitą. Staiga lemtingas nelaimingas atsitikimas. Jaunuolis, visa jėga trinktelėtas automobilio, nusviedžiamas į griovį.
Viskas. Paslaptis atskleista. Vienu seansu Albanas de Žonas užbaigė neįmanomus tyrimus. Dabar belieka policininkams surasti automobilį ir jo savininką. Tai buvo visai nesunku, nes tas žmogus gyvena šiose apylinkėse. Paaiškėjo, kad neatsargus vairuotojas naktį tiesiog nepastebėjo, jog kažką kliudė. Kai rytą pamatė, kad sudaužytas šoninis veidrodėlis, negalėjo suprasti, kas tai padarė. Net neįtarė, kad šiuo veidrodėliu buvo sužalotas kelininkas.
Po šio meistriško išaiškinimo teisingumo pareigūnai vėl kreipėsi į Albaną de Žoną. Tardytojas susidūrė su iš tikrųjų nepaprastai subtilia ir kartu keblia byla. Nepažįstamasis kelis kartus išprievartavo moterį, o prieš pabėgdamas išdūrė jai akis ir paliko numirti. Siaubas, prievartavimo sukeltas šokas ir siaubingos kančios sukėlė aukai amneziją.
Nepaisant noro žinoti, kad agresorius nuteistas už įvykdytą nusikaltimą, moteris nesugebėjo prisiminti jo veido bruožų.
Albanas de Žonas vėl ėmėsi darbo. Jis užhipnotizavo jaunąją moterį ir pradėjo klausinėti:
- Dabar šis žmogus priešais jus. Ar galite nupasakoti, koks jis?
Moteris tyli. Ji bijo iš naujo patirti siaubingus prievartos momentus. Tačiau gilus ir ramus Albano balsas ją nuramina. Pamažu ji suranda pasitikėjimą ir jėgų tiksliai papasakoti apie savo budelį. Pasitelkus hipnozę niekdarys lengvai identifikuojamas.
Kitas atvejis. Vienas advokatas kreipėsi į Albaną de Žoną, kad padėtų išaiškinti tragišką atvejį. Buvo nužudytas vaikas ir policija buvo įsitikinusi turinti žudiką. Vienintelė bėda, kad įtariamasis atkakliai neigė savo kaltę, tačiau neturėjo jokio alibi.
- Šis vyras prašė, kad jį ginčiau, - paaiškino advokatas Albanui de Žonui. - Iš pradžių maniau, kad jis kaltas, tačiau jis taip nuoširdžiai ir atkakliai tai neigia, kad pradėjau abejoti... O jeigu jis teisus?!
Albanas de Žonas gavo vyruko bylą tiriančio teisėjo leidimą užhipnotizuoti kaltinamąjį. Kaltinamasis lengvai pasidavė hipnozei ir pradėjo kalbėti. Iš pradžių jis ilgai knaisiojosi savo atmintyje, ieškodamas paties brangiausio: ką veikė tuo metu, kai buvo nužudytas vaikas. Pagaliau išryškėjo tikslūs vaizdai. Jis aiškiai save matė ir galėjo pasakyti, kur ir su kuo buvo. Policija viską patikrino. Paaiškėjo, kad jis sako tiesą, ir buvo paleistas...
Ar Albano de Žono dėka hipnozė tapo brangia, vertinga teisingumo pagalbininke? Nors sėkmingi atvejai skaičiuojami dešimtimis, tai ne taip jau paprasta. Svarstoma, ar galima naudotis šiuo liudininkų apklausos metodu.
