Ieva ŽUTAUTAITĖ
Į laisvę Vidmantas grįžo vos prieš kelias dienas. Aukštas, tamsiaplaukis 25 metų jaunuolis jau spėjo pasėdėti net penkiose įkalinimo įstaigose, todėl jam gerai pažįstami nepilnamečių auklėjimo, bendrojo, gydymo-pataisos bei griežtojo įkalinimo įstaigų režimai. Ir jeigu kam atrodys, kad vaikinas bandys įtikinti, jog daugiau už grotų nebegrįš - teks nusivilti. Vylingai šypsodamasis jis atvirauja, jog aukšta tvora įrėminta teritorija yra jo antrieji namai, o ten patekti yra labai paprasta - neapgalvotai pasielgi, įkiši nagus kur nereikia ir sėdi... Tačiau iš tiesų kalėjime nėra taip blogai, kaip atrodo iš šalies.
"Baltas negras" nebus
- Išsimiegi, "užbuchini" arbatos, parūkai, pažaidi domino arba kortomis, jei yra noro, pasportuoji ir, žiūrėk, dienos nebėra, - Vidmantas lyg ir gailisi greitai bėgančio laiko...
Jaunuolis sakė nesąs "baltas negras", kad, atsidūręs laisvėje, "pachalintų" už 400 litų. To niekada nedarysiąs. Jei neturėtų už ką pavalgyti, eitų vogti, bet jokiu būdu už keletą litų nelenktų nugaros... Vyrukas sutiktų dirbti tik tuomet, jei gautų kokius 700-800 litų. Vidmanto nuomone, tokios sumos pragyvenimui pakaktų. Galvodamas, jog ateityje jam dar gali tekti pakramsnoti kalėjimo duonos, pašnekovas, dalindamasis Alytaus griežtojo režimo PDK patirtais įspūdžiais, nusprendė savo tikrojo vardo nesakyti.
Vienas "špricas" - pusei "lokalkės"
Vidmantas patvirtino seniai žinomą tiesą, jog kolonijose klesti narkomanija. Jo manymu, šios problemos niekam išspręsti nepavyks. Šis žmogus savęs nelaiko narkomanu, nors maždaug kartą per mėnesį "įsiduriąs"... Narkotikų dozė jam padeda atsipalaiduoti, pašalina stresą. Vienas "kubas" heroino Alytaus GRPDK kainuoja 5, tokioje pačioje įstaigoje Marijampolėje - 4 litus. Pasirodo, laisvėje (konkrečiai - Alytaus mieste) kvaišalo dozė brangesnė - 6 litai. Kolonijoje įsigyti narkotikų labai paprasta, tiktai reikia turėti pinigų. Ir nebūtinai grynųjų. Kuomet "prispaudžia reikalas", nuteistasis paskambina į namus, paverkšlena, jog yra įsiskolinęs, jog dėl to gresia nemalonumai, ir paprašo 50-100 litų. Pinigus artimieji (arba draugai, giminės) perveda per "Snoro" banką į nurodytą sąskaitą. Visa ši operacija gali užtrukti vos 10 minučių. Gavęs iš laisvės patvirtinimą, jog pinigai pervesti, narkodileris duoda atitinkamą dozę narkotikų arba kitų paklausiausių prekių - arbatos, cigarečių, kavos ir t. t. Kaliniai labiausiai pamėgę heroino bei anfetamino miltelius... Juos įpratę leistis, nes greičiau pajunta "kaifą". Į klausimą, kaip nuteistieji apsirūpina švirkštais, Vidmantas atsako šypsodamasis - vieno vienkartinio "šprico" užtenka pusei "lokalkės", t. y. 50-100 žmonių. Ir niekas nesibaimina, jog gali kuo nors užsikrėsti. Už grotų atsidūrusių narkotikų vergų įspėjimai apie gresiančius pavojus nebaugina.
Vidmantas patikino, jog kiekvienas narkotikus vartojantis kalinys žino, jog "zonoje" kvaišalų gaus bet kada. Tuo pasirūpina šiuo "bizniu" užsiimantys narkodileriai. Štai Alytaus PDK tokių nešvariu bizniuku besiverčiančių asmenų yra apie 20-30. Tiek pakanka, kad kvaišalais aprūpintų visą įkalinimo įstaigą.
Už vieną "dozę" gali "parduoti" tėvą ir motiną
Paprastai narkotikai būna sufasuoti po 1, 2, 5 ar 10 gramų, iš kurių galima pasigaminti atitinkamą kiekį kvaišalų injekcijoms. Iš vieno gramo heroino miltelių 80 "kubų" galima pagaminti parduoti, 60 - sau. Ar įmanoma juos pasigaminti įkalinimo įstaigoje? Vidmantas patikino, jog tai visiškai paprasta. Į tuščią penicilino buteliuką (šia "tara" aprūpina medicinos tarnyboje dirbantys sanitarai) tereikia įpilti vandens ir atitinkamą kiekį miltelių. Buteliukas pašildomas, kad milteliai ištirptų. Paprastai užtenka žiebtuvėlio liepsnos skleidžiamos šilumos (kiti šiam reikalui naudoja žvakes). Vidmantui užtekdavo vieno "kubo" per mėnesį (jis tikina narkomanu niekada nebūsiąs), o štai "tikriesiems narkomanams" vien per dieną reikia kelių tokių dozių. Tokiems žmonėms atsisakyti kvaišalų yra beveik neįmanoma. Pradėjus "badauti", iš pradžių prasideda "kumorai" - ašaroja akys, pakyla temperatūra, nepaprastai pablogėja savijauta. Paskui po kelių dienų prasideda "lomkės" - ima taip sukti sąnarius, jog atrodo, kad išsuks rankas. Tokiais atvejais jokie vaistai nepadeda. Tiesa, medikai į kamerą uždarytam "nelaimingajam" suleidžia net po kelis "kubus" relaniumo, tačiau šis medikamentas suteikia tik laikiną palengvėjimą. Būsena būna tokia bjauri, kad tokioje padėtyje atsidūręs kalinys dėl dozės narkotikų gali atiduoti arba "parduoti" bet ką - net tėvą su motina... Tokiais atvejais jam rūpi tik vienintelis dalykas - kuo greičiau susileisti dozę. Ne bėda, jei neturi kuo užsimokėti. Narkodileriai gali duoti skolon - nesvarbu, koks būtų paros laikas - diena ar naktis. Jei esi nuolatinis jų klientas - pasitikėjimą lengva įgyti. Iki kokio dydžio gali išaugti skola? Tai priklauso nuo to, iš ko imi prekę. Štai, pavyzdžiui, "žuvėdros" (klaipėdiškiai) leidžia prasiskolinti iki 200, o "kavianski" (kauniečiai) suteikia galimybę imti skolon net iki 800 litų. Deja, ateina laikas atsiskaityti. Kaip jau buvo minėta, paprasčiausias būdas - pervesti pinigus per "Snoro"banką arba gauti per "kašarus" (siuntinius). Vietoje pinigų galima atsiskaityti maisto produktais, arbata, cigaretėmis, saldumynais. Kiek ko pateiki - tiek atitinkamai skola sumažinama. Galimi ir mainai. Pavyzdžiui, pakelis "Jacobs" kavos (250 g) įvertintas 5 pakeliais cigarečių ("Astros", "Primos"). Brangiausias šioje "rinkoje" tarp valgomų ir geriamų dalykų yra grynas spiritas. Pusė litro kainuoja 60 litų. Vidmanto teigimu, didele skola laikoma 200-300 litų. Todėl reikia mokėti ne tik įlįsti į skolą, bet ir ja atsikratyti...
Skrydis be parašiuto
Sunkiausia tiems skolininkams, kurių niekas "nešildo", t. y. nepadeda iš laisvės. Nepajėgdami atiduoti skolos, jie skuba (žinoma, spėja ne visada) pakliūti į baudos izoliatorių ir ten tūno ilgai ilgai... Jeigu nespėja laiku "nusiimti" - tenka "paskraidyti be parašiuto" iš kokio trečio ar net ketvirto aukšto... Juos spardo, muša, tyčiojasi... Ir niekam tai nerūpi. Beje, tokių kalinių niekas negaili - tokiais atvejais sakoma, jog šio vargšelio tegul gailisi "chozeinas" (kolonijos vadovas). Kolonijoje įsigalėjusi nuomonė, jog jeigu jau nuslydai, vadinasi, esi "klipata". Toks elgesys su skolininkais laikomas normaliu, jis tarsi įspėja, kad visi žinotų, jog skolas reikia grąžinti. Be to, juk su prekių tiekėjais taip pat reikia atsikaityti. Jų sąskaitos suvedinėjamos laisvėje. Vidmanto teigimu, Alytaus griežtojo režimo PDK visą šią veiklą per tarpininkus kiekviename būryje (iš viso yra 21 būrys) kontroliuoja ketvirtosios lokalinės zonos 9-ojo būrio "mafioziai". Pašnekovas įsitikinęs, jog dalis narkotinių medžiagų bei pinigų į koloniją patenka per pasimatymus, kai kas (ypač alkoholis) permetama per tvorą, tačiau niekas nepaneigs, jog dalį "gėrybių" atneša patys pareigūnai - kontrolieriai, "režimininkai". Jiems tai padaryti žymiai lengviau.
Kalinių rankose - 30 "mobiliakų"
Dar viena populiari prekė kolonijoje - mobilieji telefonai. Vidmantas sakė, jog šių daikčiukų, kad ir kokie nedideli jie būtų, jokiu būdu neparsineši iš pasimatymo.
- Kur jį įsikiši, jei grįžtant "mentai" kaip reikiant "šmanuoja" (atlieka asmens apžiūrą), išrengia iki glaudžių? - klausė pašnekovas ir patikino žinąs, jog Alytaus GRPDK yra ne mažiau kaip 30 "mobiliakų".
Populiariausias - "Bitės GSM" ryšys, nes jis ne toks brangus. Paprastai kalinys, paskambinęs iš kolonijos į laisvę, tiktai pasako, jog laukia skambučio. Kad pokalbių neužfiksuotų pareigūnai, pastatomas "striomas", kitaip sakant, sargas. Už dėžutę (degtukų) arbatžolių ar pakelį cigarečių pastarasis uoliai eina sargo pareigas. Beje, telefonai čia itin vertinami, nes gali duoti nemažai naudos. Viena pokalbio minutė, per kurią užtenka laiko pasakyti mobiliojo telefono, į kurį reikia paskambinti, numerį, kainuoja, pavyzdžiui, du pakelius cigarečių. Daug blogiau, jei "mobiliaką" prarandi. Už tokį dalyką savininkas gali "uždėti nalogą" nuo 400 iki 800 litų arba pareikalauti net tūkstančio (priklauso nuo to, koks buvo mobilusis), arba "suveikti" tokį patį, kokį prarado...
- Iš kur tu jį paimsi lageryje? - stebisi net pats Vidmantas.
Tiesa, jo žodžiais tariant, kartais "pardavime" būna 1-2 telefonai, tačiau tokia galimybė retai pasitaiko. Mobiliuosius telefonus turintys nuteistieji paprastai arba "suka maklį" - kažką kontroliuoja, užsiima bizniu, arba, kaip jau buvo minėta, uždarbiauja čia pat, kalėjime...
90 procentų kalinių - narkomanai
- Lageris - ne rožėmis klotas, - galiausiai atsidūsta pašnekovas, tačiau man teko viską išbandyti - ir "žolę" rūkyti, ir pakaifuoti, ir išgerti. Viso to nebando tik tie, kurie neturi galimybės...
Vidmantas tikina, jog narkodileriai narkotikais nepiktnaudžiauja - arba "pasibado" retai, norėdami atsipalaiduoti, arba išvis narkotikų nevartoja. Jie stengiasi būti nepriklausomi, nepalenkiami, nes tapę narkotikų vergais praranda savo įtaką ir valdžią... Pašnekovo manymu, tikri narkomanai (ne "mediniai", tokie kaip jis) yra ligoniai, į kalėjimo dugną nuslydę asmenys, nes, kaip jau buvo minėta, dėl "dozės" būna pasiryžę viskam... Jo nuomone, Alytaus GRPDK narkotikus vartoja gal net 90 procentų nuteistųjų. Įkalinimo įstaigoje tai neišvengiamas dalykas ir bet koks bandymas tai sustabdyti - beviltiškas.
Tikra meilė - tik tarp vyrų
Vidmanto nuomone, Alytuje, kaip ir kitose įkalinimo įstaigose, meilė tarp vyrų - įprastas dalykas. Dažniausiai sekso aukomis tampa silpni žmonės, tie, kurių niekas "nešildo" iš laisvės. Beje, kartais jie netgi prasigyvena. Juk neretai už suteiktas paslaugas atsilyginama. Vienas "kartas" įvertinamas dešimčia cigarečių ir dėžute arbatžolių. Atlyginimas priklauso nuo partnerio - jeigu jis gražus, tvarkingas, kaina kyla, su juo kitaip ir elgiamasi. Tačiau dažni atvejai, kai už tai nieko nemoka. Ir nuskriaustasis jau niekam nepasiskųs. Jam belieka nebent kita išeitis - užsidaryti izoliatoriuje. Kaip ir skolininkams...
- Tai išties nežmoniška, nes kartais vienu kaliniu gali naudotis visa "lokalkė", - pripažįsta Vidmantas. - Tačiau tai priklauso nuo jo paties.
Kolonijoje niekas iškart prievartauti nepuola. Bet jei vos atvažiavęs čionai tuo užsiimi, gali laikyti, jog kitaip nebus...
Retai, tačiau pasitaiko atvejų, kai vyrai rimtai įsimyli. Tada už savo partnerį (ypač jeigu jis yra gražus) vyksta kova, jis saugomas, ginamas, netgi savotiškai lepinamas. Visais atvejais išsaugomas intymumas. Tokie reikalai atliekami naktį, nuošalioje vietoje...
Vidmantas įsitikinęs, jog atliekant bausmę geriausia "nekišti snapo kur nereikia", nelįsti į "razborkes", vengti skolų. Tuomet gyvenimas bus žymiai ramesnis, sumažės problemų... Vis dėlto buvęs kalinys įsitikinęs, jog į laisvę žmogus niekada negrįš toks, koks buvo prieš sėsdamas. Jis automatiškai pasikeis į blogąją pusę. Tiesa, yra išimčių, tačiau jų - vienetai...
