Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Vilniuje lankęsis Jungtinių Tautų Narkotikų kontrolės ir nusikalstamumo prevencijos biuro regioninio skyriaus vadovas daktaras Vladimiras Fenopetovas patvirtino, jog pagrindinis heroino gamintojas yra Afganistanas, pasaulio narkotikų rinkai tiekiantis net 87 procentus šio narkotiko. Jau daug metų prieš narkotikus kovojantis F. Fenopetovas ne kartą lankėsi šioje ir savo akimis matė didžiules opijinių aguonų plantacijas, skaičiuojamas tūkstančiais hektarų arba akrų. "Tai labai gražiai žydinčios gėlės", - sako daktaras. Deja, šios gėlės vieniems neša milijonines ar net milijardines lėšas, neapsakomus turtus, kitiems - mirtį. Pernai Afganistane buvo išaugintas ypač didelis opijinių aguonų derlius. Narkotinių augalų auginimu ir opiato tiekimu užsiima valstiečiai, kuriems tai - ne vien sunkus, sekinantis ir pavojingas darbas, bet ir pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Už kilogramą opijaus afganas gauna 180 JAV dolerių, o vienam šalies gyventojui per metus vidutiniškai tenka 250 JAV dolerių pajamų. Nors narkotikus draudžia ir islamas, tačiau alkis nugali viską. Afganų šeimos didelės, jose vidutiniškai auga po septynis vaikus, šalis skurdi, pragyvenimas labai žemas, tad noras tokiu būdu užsidirbti duonai, išlaikyti šeimą yra svarbesnis už bet kokius religinius įsitikinimus ir teisėtvarkos pareigūnų kontrolę, kuri vis dar gana silpna.
Plantacijos kyla į kalnus
Opijinės aguonos auginamos keliais būdais - vienur plyti ištisos jų plantacijos, kitur jos apdairiai sėjamos tarp įprastinių maistinių kultūrų - pavyzdžiui, bulvių draugija joms visiškai netrukdo. Pastarasis būdas - tai bandymas užmaskuoti narkotinius augalus ir savotiškai apgauti palydovinius prietaisus, siunčiančius į Žemę opijinių aguonų plantacijų nuotraukas... Beje, kuo toliau, tuo labiau šių narkotinių augalų pasėliai kyla į kalnus, į sunkiau prieinamus rajonus. Aguonų augintojai taip elgiasi siekdami apsaugoti savo "pragyvenimo šaltinį", kad aguonų neaptiktų ir neišnaikintų pareigūnai...
Opijaus gamyba - pagrindinis pragyvenimo šaltinis
Opijinės aguonos sėjamos balandžio mėnesį ar gegužės pradžioje (kalnuose - dar vėliau), o brangus derlius pradedamas rinkti jau nuo rugpjūčio pabaigos ir tęsiasi iki spalio. Į šį darbą, pradedant augalų sėjimu, laistymu, priežiūra, o galiausiai opijaus surinkimu, įtraukiamai visi šeimos nariai - žmona, vaikai, giminaičiai. Viskas atliekama tiktai rankomis. Ištekančios sultys, kurios greitai tirštėja ir tampa panašios į asfaltą, surenkamos į indą. Tai - opijinė žaliava, iš kurios gaminamas heroinas arba morfinas. Anksčiau heroinas buvo gaminiams užsienyje (perdirbamas iš opijaus), o šiuo metu pačiame Afganistane atsiranda vis daugiau laboratorijų. Tenka pripažinti, jog gamybos procesas labai paprastas. Opijus, pridėjus prekursorių, gali būti verdamas kokioje nors metalinėje statinaitėje ar dideliame puode ant sukrauto lauželio. Taip pamažu išgarinamas vanduo ir po 2-3 dienų jau gaunamas heroinas. Priklausomai nuo chemikalų sudėties, heroinas gali būti baltos ir rudos spalvos, tačiau kokybei spalva jokios reikšmės neturi. Kilogramui šios narkotinės medžiagos paprastai prireikia 10 kilogramų opijaus ir maždaug 5 litrų prekursorių.
Nors oficialiai Afganistano valdžia draudžia opijinių aguonų auginimą ir heroino gamybą, tačiau pareigūnų veiksmai dar gana silpni. Atrodo, jog valdžios atstovai į šį procesą žiūri pro pirštus - juk savotiškai ir jie patys kalti, kad žmonių pragyvenimo lygis labai žemas, be to, tiek valdžios sluoksniuose, tiek policijoje ir armijoje įsigalėjusi didžiulė korupcija.
Į Europą veda trys keliai
Afganistano pasienyje vienas kilogramas heroino kainuoja daugiausia 5 000 JAV dolerių, o toks pat kiekis šio narkotiko, atgabento į bet kurią Europos valstybę, jau pabrangsta iki 100 000 JAV dolerių. Su narkotikais kovojantys JT pareigūnai ironiškai pažymi, jog už vieną sėkmingą "reisiuką" narkotikų prekeivis Europoje gali nusipirkti neblogą namą, o jei pavyksta iš Afganistano pargabenti "furą" žymiai rimtesnio krovinio, kuris paprastai sveria kelias dešimtis tonų, tada jau nesudėtinga kokioje nors Europos šalyje įsigyti ne visai mažą miestelį... Milžiniškos, greitai gaunamos pajamos verčia rizikuoti. Didžiuliai narkotikų kiekiai gabenami ne tik krovininiais automobiliais, kurių pasienyje susidaro tūkstantinės eilės ir menkomis priemonėmis aprūpinti pasieniečiai ar muitininkai negali patikrinti kiekvieno krovinio, bet ir karavanais, sėkmingai įveikiančiais Balkanus ir neaprėpiamus dykumų plotus... Yra žinomi trys pagrindiniai heroino gabenimo keliai į Europą. Tradicinis - per Iraną (iš jos į Turkiją), kuriuo pergabenama 36 procentai heroino. Beje, čia dirbantys narkotikų prekeiviai labai gerai vienas kitą pažįsta, puikiai žino visus kelius ir net turi savotiškus instruktorius. Afganistano siena su Iranu tęsiasi tūkstantį kilometrų per dykumas. Antrasis kelias eina per Pakistaną, Tadžikistaną - juo pervežama 40 procentų heroino. Kol Tadžikijos sieną saugojo buvusios SSRS pasieniečiai, viskas buvo gerai, tačiau iš jų apsaugą perėmus tadžikams pareigūnams paaiškėjo, jog šie nėra tinkamai pasiruošę saugoti savo valstybės sienas. Trečiasis kelias, vadinamas Šiaurės keliu, "nutiestas" prieš 10 metų į Vidurinę Aziją. Per jį išgabenama 24 procentai heroino. JT pareigūnai yra suskaičiavę, jog viena Europos šalis gali sunaudoti nuo 10 iki 20 tonų heroino per metus ir visas jis senąjį žemyną pasiekia iš Afganistano jau minėtais trimis keliais...
Minėti heroino keliai kerta ir Lietuvą, kuri tampa heroino tranzitine šalimi. Iš Lietuvos narkotikai toliau gabenami į kitas Baltijos regiono ir Skandinavijos šalis bei į Vakarus. Dalis šios žmonių gyvenimus griaunančius medžiagos nusėda ir mūsų respublikoje. Manoma, jog maždaug 99, o gal net 100 procentų mūsų narkotikų rinkoje esančio heroino atkeliauja būtent iš Afganistano.
