Susipusiausvyrinimas patampa šiandienos mastu ir matu. Matas pats savaime nėra blogai. Blogai, kai mato per daug. Visi matuoja vienas kitą. Žiūrėt gražu: matuoja per televiziją, žiniasklaidoje, kuri, beje, irgi pradėjo matuotis tarpusavyje - matuotis ne kuri gražesnė, o kuri bjauresnė. Tokia jau mato prigimtis - pritaikius matą, galima išmatuoti mastą. O mastas didelis, tai ir matuoja visi.
Niekaip negaliu įsikirsti, kur slypi šito nūdienos noro matuoti prigimtis. Politikai, žiniasklaida matuoja vieni kitus. Iš esmės, sakoma, bus apsišvarinta. Iš esmės. Ir švarinasi dvi pusės, viena servetėle dalindamosi. Gal spindės viskas, o gal ir ne.
Kiekvienas apsivalymas - tai didelis apsišiukšlinimas.
Bet ar apsivalymas yra vienkartinis, ar daugiapakopis, ar jis ims ir pasibaigs, ar dabar jau neįmanoma sustoti, niekas, po teisybei, nežino. Gal bus vis valomasi? Ar įstojus į visas pageidaujamas struktūras tasai apsivalymas baigsis?
Bet baisu ir labai nejauku, kai atsiranda kalbos apie apsivalymo virtimą riaušėmis. Kraupu girdėti. Kur buvo tie nelaimingieji ir nuskriaustieji, kai R. Paksas, būdamas dusyk ministru pirmininku, karpė ir trumpino biudžetą, - dabar bent jau viltis yra, kentėti liko kam pusmetis, kam metai, bet jau nebedaug.
Matyt, dėl to ir skubama. Labai greitai neviltyje paskendusio plebso nebeliks arba tas likutis jau bus nusiteikęs pakankamai pozityviai. Plebsas susiformavęs iš labai įvairių šaltinių. Tai ir inžinieriai, ir mokytojai, kadaise darbininkais buvę bedarbiai, kaimo varguomenė. Tai žmonės, kurie buvo įmesti į kapitalizmo kūdrą be išankstinio įspėjimo ir be socialinės amortizacijos priemonių. Jie neišplaukė, bet dabar bent jau gali sulaukti gelbėjimo rato. Plebsas buvo formuojamas penkiolika metų. Ir jis puikiai žino, kam turi būti dėkingas už tokią savo padėtį. Bet vis vien - ką jis gali pakeisti. Nieko. Jei balsuos už naujuosius žadėtojus, nieko nelaimės. Liaudis bus toliau išnaudojama, tik valdys kiti oligarchai. Dar baisesni, nes įgiję pasitikėjimo mandatą.
Kas paskui? Kas, jeigu apkalta bus pralaimėta, kas, jei laimėta, bet kils riaušės? Ir kas toliau? Tada, kai, sakykime, visais frontais laimi populistinė energija ir prasideda naujas pažadų netesėjimo metas? Mušti, lupti, sodinti, daužyti vitrinas? Natūralu, kodėl gi ne. Bet tai juk nieko nepakeis. Atmesti atgal - taip, tai įmanoma.
Dabar yra pusiausvyra. Baisi, ties pragarmės riba. Vienoje pusėje jeigu ir ne tobulas gyvenimas, tai bent jau gyvenimas su realizuota viltimi, kitoje pusėje - destrukcija. Ne dėl naujo statymo, o dėl pačios savęs. Bolševikinė destrukcija. Malonumas rėkti, griauti, malonumas kelti siaubą. Minios neveikia racionalūs argumentai, sykį sutelkta, ji jau juda ir kruta pagal savo pačios dėsnius. Tie dėsniai - griovimas dėl griovimo. Minia pati žino, kad ji neteisi, bet neteisumas gali būti malonus. Ji puikiai žino, kad jai vadovauja svetimos ir Lietuvai pragaištingos jėgos. Ir iš čia dar didesnis džiaugsmas. Minia nori susinaikinti, bet susinaikinti įtraukdama ir kitus. Mes pražūsime, bet pražus ir tie, kurie to visai nenori.
Žiniasklaida, partijos, oligarchai. Jie kalti dėl visko. Žiniasklaida ir dėl to, kad pasidarė per brangi, neįperkama. Ji daro įtaką tik tiems, kurie pajėgūs samprotauti ir patys priimti sprendimus. Žinia, lieka televizija, radijas. Tačiau didžiulė žiniasklaidos masyvo dalis, taip pat ir nepolitizuota, dirbo tam, kad sukurtų laimingų, besišypsančių nuvorišų pasaulį. Apie turtinguosius, jų namų interjerus, apie tuos, kurie - dažniausiai abejotinais būdais - prasimušė į pseudoelitą, rašyta daug ir dar daugiau fotografuota, filmuota. Liaudis ir sako - visi ten apsivogę. Kas tas "ten", sunku pasakyti, bet "populistinė mintis" formuluoja save trumpais sakiniais. Vagys valdžioje. Doru darbu to nepasieksi. Kyšininkų valdžia. Valdžios mafija. Ir taip toliau.
Liaudis erzinta visą laiką, bet radikalai niekaip jos neišprovokuodavo masiniams veiksmams, mitingams ar riaušėms. Pavydėtinas kantrumas - atrodė, liaudis kentės ir vargs iki pat įstojimo į Europos Sąjungą, kur ją užgrius socialinių garantijų, socialinės apsaugos lavina. Bet liaudis gavo Vadą. Netikėtai. Ir tasai vadas kvalifikuoja save kaip Vadą kasdien. Jis neturi mąstančiųjų palaikymo. Jis pats priklauso oligarchams. Pats iš aukščiausio "elito" klano. Pats iš dalies žiniasklaidos išaugintas. Pats mirgėjęs aukštuomenės gyvenimo puslapiuose. Niekam tai nerūpi, ir jei prezidentas bus atstatydintas, tai eilėje laukia V. Uspaskichas, ir jis tikrai ne paskutinis. Kol kas kortos atverstos ne visos. Atsarginių variantų aibė. Iki rinkimų iškils dar kelios žinomos ir nežinomos figūros, vėl bus ištraukti planai, kol kas gulintys seifuose. Ir apkalta tikrai ne pabaiga. Bet kokiu atveju.
O žmonės, tie įniršę žmonės, nėra kalti. Jais manipuliuojama. Tai tiesa. Dabar iš jų formuojama minia. Bet jais manipuliuota keliolika metų. Lygiai taip pat neskoningai ir neatsakingai. Iš pradžių - siūlyta parduoti butus ir gyventi iš palūkanų, vėliau - dirbti pavieniui ir ieškoti nišų, užuot padėjus pigiomis paskolomis ir kooperatyvų skatinimu, o dabar paaiškėjo, kad jie taip nieko ir nesusikūrė. Po kojomis tuščia. Jie buvo apgaudinėjami, nustumti į šalį. O serialų ar "gyvenimo būdų" prisižiūrėjus iškyla viena galinga mintis - kerštas.
Kerštas neturi prasmės, ir dėl to jis patrauklus. Gal net atrodo, kad kerštas kilnus. Kad jis aukščiau materialaus būvio. Ne veltui tautinis herojus yra Tadas Blinda. Lygiai kaip Sovietijoje juo buvo Ostapas Benderis, smulkus sukčius, pretenduojantis tapti sovietiniu milijonieriumi. Mums gi mielas Tadas Blinda, antraip - geras banditas. Kad geras plėšikas yra mitas - kita kalba. Tai niekam nerūpi.
Gal tos baimės ir nepagrįstos? Lygiai tokios pačios baimės tvyrojo ir per referendumą dėl Europos Sąjungos. Bet žmonės susiėmė. Balsavo už vaikų ateitį. Bet dabar ta ateitis vėl gali būti atidėta neapibrėžtam laikui. O vieninteliu ateities šansu taps emigracija. Kol dar neuždarytos sienos, be abejo.
O dabar laikina pusiausvyra. Tarp ateities ir praeities, tarp progreso ir destrukcijos, tarp Vakarų ir Rytų, tarp gyvenimo ir mirties. Patys žinome, kad gerą mėnesį bus sprendžiami būtent tokie klausimai. Žinia, tai klaikoka. Jausena - kaip per Sausį. Lygiai tokia pati užsitęsusi nežinia. Bet ir žinojimas, kad net jei visa tai sužlugs, vis vien tie keliolika metų buvo stebuklas. Jeigu kas, tai gyvenome stebukle, kurį dabar mėginama įtraukti į riaušių liūną ir paskandinti begalinėje Rusijos imperijoje. Žiaurioje, bizantiškoje, nedemokratiškoje. Kerštas tai kerštas. Tai ne panika. Tai realija. Kol kas pusiausvyra dar laikosi, bet ji laikysis neilgai. Galima dar pasidžiaugti, kad nėra cenzūros, nėra bado, skurdo, maištų. Ir, kartoju, viskas buvo ne taip jau blogai. Laisvė visada neblogai.
Partijos, žinoma, sudirbo tą teritoriją, kuri joms buvo patikėta. Jos neatstovavo tautai, prarado ryšį su provincija, su dauguma Lietuvos žmonių. Jos vykdė protingo racionalumo politiką. Ir socdemai, ir konservatoriai. Ir turime rezultatą. Puikų ekonomikos kilimą ir mases, kurios nebemano, kad partijos gali išreikšti jų interesus. Ir dabar labai sunku bus jas perkalbėti. Įtikinti, kad racionalumas yra vaisinga pozicija? Ekonomiškai taip, bet liaudžiai nuo to ne geriau. Smunkantys partijų ir Seimo reitingai nieko nejaudino. Buvo užsidaryta bokšte. Žinoma, nevisiškai. Partijos dirbo įtakų grupuotėms, nors gal turėjo būti atvirkščiai. Ne jos modeliavo politiką, ir politika ėmė modeliuoti save pati. Žinoma, neapsieita be pagalbos iš išorės. Situacijos ir yra tam, kad būtų išnaudojamos. O situacija yra. Šiandien - pusiausvyra.
Kuri tuoj tuoj išjudės, išsisiūbuos, ir kas tada?
Tada bus arba drąsus ir tiesus buvimas Europoje, arba vergo dalia. Bet vergystė nėra nemaloni, vergai - tai parazitinis sluoksnis, tokie jie buvo ir senovės Romoje, ir carinėje Rusijoje. Lygiai tas pats nutiko panaikinus baudžiavą. Pasipylė sukilimai - iš esmės dėl to, kad išlaisvinti valstiečiai nežinojo, ką daryti, kai buvo sviesti į primityvaus kapitalizmo liūną. Jie turėjo ilgai plaukti, bet išplaukė. Ir kai Rusijos valstietis jau stojosi ant kojų, vėl pasipylė revoliucijos, ir minia pagaliau išsireikalavo, kad baudžiava grįžtų.
Tai dėsningumas - laisvė nepatiko. Ir dabar Rusijoje džiaugsmingai sutinkama nauja, postmoderni baudžiava. Jos projektas siūlomas Lietuvai.
O šiandien - akimirkos, kai dar viskas galima ir viskas įmanoma.
Yra čia savotiško žavesio.
“Šiaurės Atėnai” (www.culture.lt/satenai/)
