Visi klausinėja savęs, kaip švęsti, tik niekas nepasiklausia savęs - kodėl? Juk šventasis Valentinas ir taip šventas. Ir jam nereikia, kad jį šlovintų. Juolab rituališkai sanguliaudami viešbučiuose, televizoriuje, Rygoje ir kitose drėgnose bei priplėkusiose vietose. Pasimylėjimas kažin kodėl laikomas gera dovana šv. Valentinui.
Bet taip jau gamta patvarkė ir kalendoriuose atsirado tokia gyvybės šventė, pritaikyta švęsti per vasario pūgas.
Švenčiant vis dėlto kyla problemų. Pirmiausia tiems, kurie dar nesimyli ir kurie jau nesimyli. Toks lakiojimas su širdelėmis jiems įkyrus ir kelia nemalonias asociacijas. Tie, kurie mylisi, laiko tą užsiėmimą liūdnu bei sunkiu naktiniu neapmokamu darbu ir visai nesupranta, kam čia tiek šurmulio.
Nė viena visuomenės grupė nėra tuo šventimu suinteresuota. Tačiau žiniasklaida moko, kad ši šventė yra labai linksma ir švęsti privaloma. Ją ir švenčia. Dar nesimylintys per ją apsimeta, kad jau mylisi, ir garsiai bei šlykščiai keikiasi, vemia po visus kampus. Jau nesimylintys apsimeta, kad dar mylisi, ir vaikšto gatvėmis su širdelėmis atlapuose, užkabinėdami senutes ar senukus. Tie, kurie mylisi, tą dieną stengiasi prisigerti, kad vakare nereikėtų mylėtis. Po teisybei, nėra šioje šventėje teisybės ir visi apsimeta ne tuo, kuo esą.
Po tokių švenčių padaugėja nosies ir galūnių nušalimų, savižudybių ir alkoholinės psichozės atvejų.
Bet nieko nepadarysi, tai kiekvienos šventės požymis.
Šventasis Valentinas vaizduojamas su kraujuojančia širdele ir šį mėsininkų cecho atributą turi nešiotis orūs tėvai ar mažamečiai vaikai. Šiaip tai gūdus actekų paprotys. Jie labai mėgdavo per šventes draskyti aukojamiems belaisviams širdeles ir prieš suvalgydami nešiodavo jas prie savo apdarų, krauju varvindami Tenočtitlano gatves kiemsargių siaubui (1211 m. po Kr.).
Kolumbas atvežė tą paprotį drauge su papūgomis, taboka, bulvėmis ir sifiliu. Čia jis (paprotys) buvo sukergtas su vienu tokiu nelaimingu šventuoju, kuris čia niekuo dėtas. Dabar per Šventąjį Valentiną danguje Valentino kolegos labai iš jo juokiasi, ypač šv. Sebastijonas, ir stengiasi nemačiom prisegti jam prie togos apykaklės raudonų širdelių, ir rašo kreidelėmis kur papuolė “Valentinas plius Uršulė lygu KM”.
Bet Valentinas kenčia draugų bei kolegų pokštus ir sakosi esąs nekaltas. Žinia, nuo tokių kalbų kyla dar didesnis juokas.
O Šv. Valentinas švenčiamas kaip papuolė. Labiausiai jį gerbia barų savininkai ir televizijos kanalai, tad mano turį teisę pasakoti, kaip švęsti. O kadangi galva jiems nelabai neša kaip, tai jie sumaišo kokteilį iš Helovyno (persirenginėjimai, improvizuotos juodosios mišios baruose ir rūsiuose, žvakės) ir Joninių (vadinamojo paparčio žiedo ieškojimas viešbutukuose). Ir dar šiek tiek kruvinosios širdies kulto, - šventės, iki šiol švenčiamos Meksikoje. Tą jau daro labiau išmanantys ir patyrę.
Tad klausimas, kaip švęsti, nekyla. Eiti į šventę kaip į karą ir klausytis, ką moko televizorius ir barmenas. Šiedu mokytojai niekada neklysta.
