Tikriausiai ir Vilniaus senamiesčio, ir Žvėryno rajono statytojai po pamatiniu akmeniu ne šventintą kapsulę, o šunį pakasdavo. Šiuolaikiniai “Akropolio” ir kitų pastatų statytojai tos tradicijos laikosi. Beveik nė vienos statybos neapsieina be skandalų, o žmonėms taip ir nėra iki galo aišku, kur tas šuo pakastas arba, tiksliau, koks tas šuo, kurį pakasa?
Pirmiausia gali pasirodyti, kad tai, ką matome, yra turtingų verslininkų noras griaunant ir statant gauti pelno; valdininkų, galinčių spręsti ir duoti leidimus, galimybė pasipelnyti; kaimynų, gyventojų spaudimas statybos bendrovėms padengti būtus nebūtus nuostolius.
Kita vertus, matosi ir kita veiksmų pusė - valdininkų demonstruojamas noras saugoti įstatymą ir viešąjį interesą, dėl verslo investicijų gražėjantis ir patogesnis Vilniaus miestas, bendruomenių noras įstatymo pažadėtais būdais saugoti savo miesto ar rajono viziją. Čia susipynęs pinigų, emocijų ir sentimentų, korupcijos, valdžios, jėgos ir inercijos kamuolys. Jį išpainioti šiuo komentaru neįmanoma, to ir nesiekiu. Tačiau kibirkščiuojant konfliktui reikia žengti keletą žingsnių atgal ir rasti nesutarimų šaknis.
Apie nuosavybę
Kiekvienas pagrįstai su savo daiktais nori elgtis kaip tinkamas. Tam ir dirbta, kad jį pasigamintume arba įsigytume ir naudotume. Savininko apsaugą įtvirtina Lietuvos Konstitucija ir įstatymai, o pirmiausia - sveikas protas. Savininkas gali naudotis daiktais pagal jų įprastą paskirtį, ne pagal ją arba apskritai juos sunaudoti iki sunaikinimo. Nuosavybė tiek fizine, tiek emocine prasme teikia saugumą - pradedant privačios erdvės prieš savo nosį sukūrimu, baigiant investicijomis, kaupiamosiomis pensijomis ar kitais būdais užsitikrinti gausesnę ateitį.
Nuosavybės objektai, dažniausiai turintys fizinį būvį ir užimantys kažkokią erdvę, ne visada išsitenka fiziniame pasaulyje - jie susiliečia, susidaužia, griauna, žaloja ar kitaip veikia vienas kitą. Taip paliečiami ir jų savininkų interesai - tai neišvengiama sugyvenimo dalis. Todėl labai svarbūs efektyvūs mechanizmai tokiems interesams suderinti ir iškilusiems konfliktams spręsti.
Konfliktus, iškilusius dėl žalos padarytos nuosavybei, sprendžia civilinė atsakomybė: jei pats arba jūsų valdomas daiktas padaro žalą kitam daiktui - ją reikia atlyginti. Taigi savininko nuosavybę riboja kitų savininkų nuosavybė. Potenciali žala gali būti didelė, todėl žmonės ir įmonės naudojasi įvairių rūšių draudimu lėšoms sukaupti, jei reiktų tokią žalą atlyginti. Tokius konfliktus dėl žalos atlyginimo gali išspręsti patys žmonės arba kreiptis dėl to į teismą.
Tačiau yra ir kita interesų dėl nuosavybės derinimo sritis, kur savininko teisės yra ribojamos, nes jam priklausantys daiktai laikomi “ypatingais”. Įstatymais nustatyta, kad “gamta mūsų namai”; istorinis paveldas, kultūros paminklai yra visos Lietuvos turtas, o ateities kartoms saugomo unikalaus Lietuvos kraštovaizdžio kiekvienas turime po gabalėlį. Na, tiesiogiai neturime, todėl nei grynaisiais už tą gabalėlį negalėtume gauti, nei ant jo privačiai paatostogauti.
Toks “bendras turėjimas” neleidžia visavertiškai naudotis šiais daiktais ir patiems savininkams. Viešas interesas, saugantis bendrus turtus ir užtikrinantis visuomenės narių galimybes ginti savo teises ir yra tas pakastasis šuo. Konfliktas dėl privačių teisių ir interesų bei viešų interesų į tą pačią nuosavybę yra šiandieninių statybų problemų šaknis.
Interesų derinimas ir nekilnojamasis turtas
Interesų derinimas nekilnojamojo turto srityje yra ypač opus. Pirmiausia dėl savo fizinio didumo pastatai ir žemės “užkliūva” - jie atitveria, užstoja, nepraleidžia, vizualiai “prailgina”, “sustumia” ir pan. Dažnai pernelyg vertinama yra nekilnojamojo turto kaip ekonominio veiksnio svarba, didelis ir aukštas nebūtinai vertingas beigi nebūtinai svarbus veiksnys, turint omenyje kitus veiksnius, - žmonių rankas, galvas, mašinas ir kompiuterius.
Įprasta, kad skirtingus interesus dėl nekilnojamojo turto derina įstatymai. Pavyzdžiui, viešąjį interesą teritorijų planavime greta įstatyme numatytų saugiklių taip pat siekia užtikrinti ir suinteresuotos visuomenės dalyvavimas konsultavimosi procese. Statybos įstatyme numatyta, kad visame statybos procese ir naudojant pastatus būtina laikytis aplinkos apsaugos, saugomų teritorijų, kraštovaizdžio, nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių ir jų teritorijų apsaugos bei kitų viešąjį interesą užtikrinančių reikalavimų.
Konfliktai dėl žemės naudojimo ir pastatų reguliavimų iškyla įvairiais aspektais. JAV priemiesčių plėtra ribojama siekiant išsaugoti urbanizacijos nepaliestas teritorijas ir mažinti užterštumą, kylantį dėl kasdienio gyventojų judėjimo automobiliais. Pastatų aukštingumas mieste reguliuojamas siekiant užtikrinti darnų miesto vaizdą ir apsaugoti žemaūgiuose gyvenančių kaimynų interesus. Žemės ūkio paskirties žemė saugoma norint išsaugoti kraštovaizdį, apsaugoti kaimynus nuo apleistos žemės pavojų ir pan.
Apribojimų naudotis privačia nuosavybe sunkumai
Privačios nuosavybės apribojimams turi būti keliami aiškūs ir apibrėžti tikslai, apribojimai - tinkami tikslams pasiekti ir proporcingi, t.y. pasirinktos priemonės turi būti mažiausiai ribojančios savininką. Taip pat turi būti užtikrintas skaidrus mechanizmas, įgalinantis tokio sprendimo priėmimą ir įgyvendinimą.
Priešingu atveju turime štai ką: “Akropolis” plečiasi tai turėdamas valdininkų leidimus, tai neturėdamas jų; gauti leidimus statyti užtrunka ilgiau, negu pastatyti; savo rankų darbo, savo žemėje, už savus pinigus statytą namą miške reikia griauti, nes darko miško panoramą, nors kaimynai briedžiai ir stirnos godžiai ėsdami šieną jau buvo davę sutikimus statybai.
Svarbu identifikuoti, su kokiais trūkumais susiduriama priimant sprendimus dėl viešų ir privačių turtinių interesų derinimo.
Pirmiausia sunkumai kyla dėl to, kad viešojo turto - kraštovaizdžio, kultūrinio paveldo ir kitų saugomų objektų - savininkas nėra aiškus, neaišku, su kuo derėtis. Tarkim, kad kraštovaizdis priklauso visiems, tuomet kiekvienas norintis keisti kraštovaizdį (pasistatyti namelį, nutiesti kelią, ar pastatyti dangoraižį) turėtų gauti visų dalininkų leidimą.
Sakote, kad tai fiziškai neįmanoma ir tai jau padarė demokratinės procedūros - turime išsirinkę valdžią, jai esame atidavę įgaliojimus už visus visuomenės narius nuspręsti, kai atskiri visuomenės nariai negali tarpusavyje susitarti dėl kokių nors priežasčių. Taigi sprendimas aiškus, turėtume pasikliauti valdžios institucijomis, kurios priims tinkamą sprendimą už visus kraštovaizdžio dalininkus.
Pavyzdžiui, interneto skaitytojų komentarai rodo, kad jiems reikia skirtingų miestovaizdžių: vieniems nereikia dangoraižių apskritai, kitiems užtenka, kad jų nestatytų senamiestyje, treti džiaugiasi nauju Vilniaus veidu ir ragina tęsti statybas.
Akivaizdu, kad tariami kraštovaizdžio dalininkai neturi bendros nuomonės, todėl ją išreikšti išrinktiems atstovams dar sunkiau. Sudėtingiau ir dėl tos priežasties, kad sprendimą dėl jo kaitos daro ne tie išrinktieji, o išrinktųjų paskirtieji, paskirtųjų pasamdytieji.
Antra, problemų kelia tai, kad sprendimus dėl viešų ir privačių turtinių interesų derinimo daro ne subjektyvūs savininkai, o subjektyvūs specialistai. Jie vertina ne objektyvius matus - ar pakankamai storos sienos, ar nuo vėjo nenugrius, - o vertina kraštovaizdžio grožį, estetiką, subjaurojimo lygį ir pan. Dar romėnai sakė, kad dėl skonio nesiginčijama. Ir specialistų diskusijos būtų įdomios tik saujelei žmonių, jei jie nebūtų įpareigoti nuspręsti už visus ir jų sprendimas nebūtų privalomas.
Trečia problema kyla dėl sprendimo priėmimo motyvų. Sprendimas priimamas dėl svetimų pinigų ir svetimų investicijų, todėl valdžios įgaliotiniai gali sau leisti imti domėn subjektyvius estetinius kriterijus, neatsižvelgdami į kainą. Statytojai siekia atsiperkančių investicijų ir atiduoda statinių vertinimą vartotojų teismui - kojomis ir pinigais jie nusprendžia, ar gražus gyvenamasis namas, ar tinkamoje vietoje prekybos centras. Galiojanti tvarka skatina bandyti specialistų motyvaciją paveikti nuolaidomis miestui ir kitais pusiau teisėtais arba neteisėtais būdais.
***
Iškilę konfliktai statybose parodo sistemos trūkumus. Valstybinis mechanizmas, kai bandoma suderinti viešuosius ir privačiuosius interesus dėl konkretaus turto, neužtikrina sąlygų, kurias turi atitikti apribojimai nuosavybei. Pirmiausia sprendimai turi kilti iš aiškaus identifikavimo, kad sprendžiamos nuosavybės ribojimo problemos. Antra, turi būti matomi valstybinio reguliavimo ir viešų sprendimų priėmimo trūkumai.
Viešasis interesas nėra aiškiai ir skaidriai apibrėžiamas. Tariamas visos visuomenės interesas, jo ribų nustatymas ir iš to kylantys apribojimai kitai nuosavybei atsiduria valdininkų rankose. Atsakymų, kaip apibrėžti naujai kylančių pastatų ir planuojamų žemės pokyčių ribas, reiktų ieškoti atsižvelgiant į realių kaimynų, kurių nuosavybę tai paliečia, interesus. Tokia kryptis yra teisingesnė, nes pokyčiai kaimynus veikia labiausiai, taip yra apibrėžiamas asmenų, kurie gali turėti pagrįstų pretenzijų, ratas.
Šios prielaidos leistų išvengti sudėtingos biurokratinės mašinos sprendimų, procesas taptų greitesnis, paprastesnis ir skaidresnis. Be to, ir Vilniaus šunys lengviau atsikvėptų, nes nebebijotų būti pakasti po besikeičiančios sostinės pamatais.
Giedrius Kadziauskas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertas.
