Deivido NORKEVIČIAUS fotoreportažas
Prieš gerą šimtmetį, grįsdami pagrindinę Vilniaus gatvę, mūsų protėviai nežinojo, kokios rūšies transportas važinės, pavyzdžiui, dutūkstantaisiais. Galėjo kaip Žiulis Vernas pasvajoti apie elektromobilius, karietas be arklių ir vežėjų ar kokius nors ratuotus traukinius. Bet kad Gedimino prospektu bus galima keliauti lovose, turbūt net didžiausi fantazuotojai nesitikėjo. O šiandien skaitytojui galime pranešti ir keliavimo miegamojo baldu taisykles. Pirma, tam tinka ne bet kokia lova - tik metalinė, girgždanti, iš studentų bendrabučio. Antra, keleivės gali būti tiktai merginos (pageidautina - kuo lengvesnės), ir tik kartą per metus - per lovų slalomo varžybas. Trečia, nors tokio transporto nestabdo kelių policija, keleivėms būtina prisisegti saugos diržus. (Visas kitas taisykles nustato slalomo organizatoriai.)
"Didžiajame lovų slalome - 2001" praėjusį sekmadienį dalyvavo dvi dešimtys komandų (tiek išrinkta iš šimto pageidavusiųjų). Nors varžybos prasidėjo tryliktą valandą, liaudis prie metaline tvora pažymėtos trasos rinkosi net nuo pusės dvyliktos. Galiausiai žiūrovų susikaupė tiek, kad pėsčiųjų eismas Gedimino prospekto šaligatviais visiškai nutrūko, prestižinių barų ir parduotuvių vitrinoms iškilo rimtas pavojus įgriūti vidun su dešimtimis jas ramsčiusių "manekenų" - netilpdama ant šaligatvio, liaudis stovėjo tiesiog languose. O "Lietuvos telekomo" būdelės "tūpėsi" nuo jas apsėdusių jaunikaičių svorio. Žiūrovai būriavosi ne tik balkonuose. Pro remontuojamų antrajame aukšte esančių patalpų langus iš dulkių išsiveržė statybininkai: keli nukorę kojas sėdėjo ant palangių, o vienas taip negrabiai taikėsi atsistoti ant slidžios skardos, kad už žurnalistės stovėjęs kažkoks vaikinas susirūpino, jog "senis nenukristų į minią". Bene labiausiai pasisekė mažiems vaikams: prasispraudus pro kojų mišką, buvo galima atsiremti į grotuotas užtvaras ir spoksoti.
O pasižiūrėti tikrai buvo ko. Kiekvieną komandą sudarė po keturis vaikinus (jie nešė lovas) ir merginą. Kol jauni ir eiklūs bėgikai plūkėsi trasoje, lovose gulinčios panelės jaudinosi: labiau - dėl bėgančių minučių ir sekundžių, mažiau - kad neiškristų iš tokios siūbuojančios ir tratančios transporto priemonės. Pakeliui į finišą kiekviena komanda turėjo įveikti porą kliūčių: mobiliaku prisiskambinti nurodytu numeriu ir ištarti "labas", o paskui pučiant susprogdinti spalvotus balionėlius. Nors ir uždususių, bėgikų plaučiai buvo sveiki - balionėliai sproginėjo vienas po kito. Užtat "Bitės GSM" sugalvota kliūtis sugadino visą sportinio renginio esmę. Mat dalyviai gaudavo naujus, dar neišpakuotus aparatus, kuriuos reikėjo įjungti, įdėti kortelę, įvesti PIN kodą ir taip toliau. Paskui - dar ir prisiskambinti, kad atsilieptų... Štai tada ir paaiškėjo, kad aparatūra ir telekomunikacijomis pasitikėti verta mažiau nei savo raumenimis. Lenktynės išėjo nei šiokios, nei tokios: viena sėkmingai prisiskambinusi komanda jau seniai ilsėjosi finiše, kita pusiaukelėje vis dar "tvarkėsi" su telefonu (komentatoriui garsiai apgailestaujant, jog "kažkas atsitiko akumuliatoriui"), o treti dėl šios nevykusios kliūties taip atsilikdavo nuo pirmųjų, jog vedėjas pasiūlydavo "neskubėti ir eiti pėstute" ar net pakeliui užsukti į kurią nors prospekto kavinę.Vis dėlto Didysis lovų slalomas pavyko. Tai buvo penktas tokio pobūdžio renginys Vilniuje.
