Visiškai pritariu gerbiamam mano oponentui Andriui Kubiliui, jog visuomenė (ir opozicija ypač) turi įdėmiai stebėti Vyriausybės formavimą, ministrų skyrimą, vertinti programą (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_139502$z_235795).
Jei taip būtų 1996 metais, o konservatoriai bent kiek įsiklausytų į visuomenės, opozicijos bei tuometinio Prezidento Algirdo Brazausko nuomonę, išvengtų daugelio klaidų. Pavyzdžiui, nepaskirtų net trijų ministrų į tą pačią Vyriausybę, susietų artimais giminystės ryšiais – vyro, žmonos ir žmonos brolio. Nekalbant apie kitas klaidas, pavyzdžiui, nepasiruošus pradėti ir neužbaigti indėlių grąžinimą, lig šiol slegiantį šalies ekonomiką bei iškreipiantį politinę raidą, sudarantį geras sąlygas populizmui. Arba ignoruoti artėjančią Rusijos ekonominę krizę. Neminėsiu jau jiems skaudžių nesėkmingos privatizacijos atvejų.
Dabartinė valdančioji daugumą būtų laiminga, jei išgirstų bent kiek pagrįstą ar argumentuotą kritiką dėl Seimui pasiūlytos Vyriausybės programos, tačiau, išskyrus paties Andriaus Kubiliaus sugalvotą ir paleistą propagandinę frazę, esą tai – “tik šūkių rinkinys” arba “programoje yra daug prieštaravimų”, nieko daugiau neteko girdėti. Tokiomis frazėmis nesunku sukritikuoti bet ką ir be jokios atsakomybės. Pagaliau man tai tik liudija, jog programa nėra tokia jau bloga – opozicija tiesiog neturi kol kas bent kiek rimtesnių argumentų. O ypač norėtų propagandiniame triukšme, išpūsdama nereikšmingus dalykus, paskandinti akivaizdžią šios vyriausybinės programos socialinę orientaciją, nes būtent šias pozicijas jie stengiasi apeiti ir net neminėti.
Vyriausybės iš tiesų dar nėra, tačiau ar yra korektiška demokratijos tradicijų požiūriu iš visų jėgų stengtis trukdyti ją sudaryti, kai tavo paties politinė jėga jos sudaryme dalyvauti atsisakė? Ar korektiška yra anksto visus būsimus jos narius įtarinėti viešųjų ir privačių interesų supainiojimu bei kitais, dar nepadarytais nusikaltimais. Pavyzdžiui, Europos pinigų iššvaistymu arba jų "“išdalinimu saviems”? Ką turėtų tokiu atveju apie mus galvoti Briuselyje, mūsų partneriais Europos Sąjungoje, pagaliau užsienio investitoriai, jei mes patys save “apvaginame”?
Todėl sutikti su Andriaus Kubiliaus teiginiu apie tai, jog esą opozicija elgiasi “gan nuosaikiai”, negaliu. Priešingai – stebina nepasikeitusi rinkimų kampanijos retorika, nors pastaroji yra senokai pasibaigusi. Tokia retorika mūsų nebaugina, tačiau pačiai politinei diskusijai – nėra jokios naudos. Tai pagaliau neprideda nieko ir politinės kultūros atžvilgiu bei toliau menkina ir šiaip (o gal ir dėl to?) neaukštą partijų prestižą šalyje.
Viena pagrindinių dešiniosios opozicijos problemų, mano nuomone, yra nenoras ar nesugebėjimas įsigilinti į realias šalies problemas. Iš čia ir tas rinkiminis stilius – pasiskaitei laikraštinių straipsnių antraštes ir - į spaudos konferenciją. Pagrindinė idėja, kuri dominavo ir praėjusioje kadencijoje, ir, matyt, išliks šioje – reikalauti, pritariant Laisvos rinkos institutui, mažinti mokesčius ir tuo pačiu metu visose srityse didinti išmokas. Šiuo antruoju klausimu Laisvos rinkos institutas paprastai jau tyli, kaip nesivargina aiškinti ir pati opozicija…
Negaliu pažadėti Andriui Kubiliui ir kitiems dešiniesiems nedalyvauti politinėje polemikoje, nes galvoju, jog ministras yra politikas ir savos Vyriausybės bei partijos pozicijas privalo ginti. Šalies saugumas dėl to tikrai nenukentės. Dar ir todėl, kad pagrindinė jo užduotis – saugoti demokratiją, kurios viena pagrindinių sudedamųjų ir yra kultūringa politinė polemika.
Kaip ir opozicija, kurią galiu suprasti, nes ne sykį teko joje būti. Todėl, nepaisant mano polemikos, vis tiek sakau, jog net ir pernelyg skubanti ar radikali opozicija yra geriau, nei kokia nors kitokia sistema, kur vyrauja viena nuomonė. Tuo požiūriu, esu opozicijai dėkingas, kaip ir Andriui Kubiliui, su kuriuo visuomet įdomu ginčytis, nes, nors ir nesinori banaliai kartotis, tik ginčuose tiesa ir gimsta.
"Omni laiko" redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su politikų pareikštomis mintimis.
