Chronologiškai tiksliau būtų atvirkščiai - sostinės Mikeliu vadinti Vilniaus merą. Ir galbūt nebūtų tai klaidinga, gal miesto tvarkymo tendencijos atėjo iš pamario. Tačiau pagal užmojus ir reklamą vis dėlto į galvą ateina pirmosios tokios asociacijos.
O jos kyla iš paprasto dalyko - gatvės sutvarkymo. Nidoje šis projektas - ne tokia jau didelė investicija, iki oro uosto dar neprieita. Sutvarkytos dar pora gatvių. Tos, kurios lygiagrečiai veda į “Ešerinę”, galutinai išpuikusią ir vietoj užkandžių bei visų kitų valgių (kol atneš) siūlančią aukštas kainas už vaizdą į kopas ir marias. Dar pernai gatvės buvo grįstos senuoju asfaltu, su įprastais ramios provincijos gatvelei šaligatviais. Su paprastais namukais, ramiu gyvenimu ir - jei užeini - išduodančiais neįmanomą nidiškių tingumą ką nors daryti už didelius pinigus. Jie nori labai didelių.
Vis dėlto vaizdai ramino ir tai kvepėjo provincija gerąja prasme.
Ką mes matome dabar? Vilniaus Gedimino prospekto modelį, t.y. viskas žmonių (turistų) gerovei, idant jie tuoj paklotų savo pinigus. Už kiekvieną išklotą trinkelę, o jų - visa gatvė. Takai dviračiams. Stulpai, išlendantys iš žemės kaip slibino dantys, iš kurių išaugs daug pinigus plėšiančių verslininkų. Namukai, keičiantys savo išvaizdą ir paskirtį. Ne, peizažas neniokojamas, gyvenvietės dailininkas neleidžia statyti stiklo ir aliuminio šedevrų, pakaks naujosios bažnyčios, tinkančios “Akvariumui-3”. Bet namukai nebe žvejų. Jie perstatomi, nudažomi, nugriaunami ir į jų vietą pastatomi nauji. Ne didesni, beveik tokie pat, bet praktiškesni. Akivaizdu - viešbučiams, poilsio namams. Tuoj rasis kazino ir visi kiti didmiesčio atributai.
Ir viskas, sakytum, normalu, miestas turi vystytis, tačiau pasakykite man, kuo po metų kitų Nida skirsis nuo Monte Karlo? O tada - kokio velnio žmonėms važiuoti į ją, jei gali rinktis saulėtesnę Viduržemio pakrantę? Tada galutinai atsisijos pasaulinis (europinis) turistų srautas ir čia atvažiuos senukai, norintys pakeisti pensiono aplinką į kitą pensioną, ir užsienio studentai, dar šįmet pastebimi, bet galintys ir nusivilti. Jei jie vyksta “eksplorinti Lithuanijos”, o tai reiškia - aptikti nepaliestos gamtos ir kitokio nei Vakarų gyvenimo - to jau nebeliko. Kaip ir anuometinės tvarkos. Dabar tvarka griežtesnė.
Tas pats dar anksčiau ištiko Juodkrantę, bet ji - dar pravažiuojamas kiemas. O čia “už mūsų - tik Maskva”. Todėl galėsime rinktis tik aptarnavimo paslaugų neturinčią Preilą ar bundančią iš sąstingio Pervalką.
Dar sidabraplaukiai vokiečiai traukia į tik prasidėjusį Thomo Manno festivalį. Kas jame? Nieko ypatinga. Gali spėti pagal patirtį ir atspėsi. Kaip ir pirmame, Neringos mero Stasio Mikelio kalba. Tada “Aidijos” choras. Kažkada vokiški filmai (negarsinti lietuviškai) Manno hasjendoje. Muzika - ta pati. Kadangi programą sudaro Onutė Narbutienė, spėju, ir pataikau: Okruško, “Aidija”, Ibelhauptai, Bingelis. Temos keičiasi, atlikėjai ir muzika - beveik ne. Kaip vokietis turistas apsieis be popietės Brahmso ir Schuberto? Festivalis kaip pirmojo klonas. Bet miestas turi turėti savo kultūrinį veidą ir jį formuoja būtent šis festivalis - ramus, inertiškas, kur visi laimingi, nes pabūti Nidoje vis dar smagu.
Tik, pasakyčiau, trūksta vieno - “bardako”. Spontaniško, autentiško, gaivaus. Viskas gulasi lyg į buhalterinę apskaitą: mini golfo klubas, dviračiai suaugusiems, automobiliukai vaikams, jachtos visiems. Tuoj ir šernai ant kelio išeis pagal grafiką ir galėsi pravažiuoti susimokėjęs jiems bananu.
Rudeniop, tikiuosi, viskas kiek pasikeis, atvažiuos debošininkai dailininkai bei fotografai ir pavers Nidą normaliu pleneru su akcijomis visais paros laikais. O kol kas viskas inkrustuota į rėmus tarsi Mizgirių gintaro galerijose.
Net dailės galerija, siūliusi simpatiškų ir išradingų, kiek “prikolnų” studentų darbų, paversta gintaru už stiklo, o studentai kitur (ten, kur anksčiau buvo nuostabioji skaitykla) savo darbus “kepa”. Netaisyklingi, tiksliai apskaičiuoti, neva primityvūs žymekliai knygoms (45 Lt), amžinos išsižiojėlės molinės varnos (nuo 10 iki 200 Lt), produktai iš drobės, reikalingi tik tam, kad juos kas nupirktų. Todėl dailės simbolis čia - “šiškiniškas” briedis ant kavos puodelio su užrašu “Nida”. Kodėl ne “Belovežas” ar bent jau “Zelenogradskas”, nežinau.
Tad jei taip ir toliau (tendencijos ir įtakos, kaip minėjau, gali būti abipusės), įsivaizduojate, koks kičas gali laukti Vilniaus? Visomis prasmėmis. Todėl kaip paskutinis rezistentas, bandydamas sustabdyti šią miestelio skonio tėkmę, palieku ant suoliuko bent keletą šiukšlių. Nors tiek.
Jūsų - [email protected]
