Lietuvos radijo laidoje „Kultūros savaitė“ ne kartą buvo diskutuota, kokią kultūros politiką šiandien turime Lietuvoje. Dažnas menininkas teigia apskritai nejaučiąs jokios politikos egzistavimo, o kai kurie kūrėjai akcentuoja itin prastas kultūros vadovavimo tendencijas.
Neseniai Lietuvos Vyriausybė minėjo savo darbo šimtadienį. Šis laikotarpis Kultūros ministerijos vadovybei nebuvo lengvas, ne kartą ji buvo patekusi į žiniasklaidos kritikos taikinį, jos darbą lydėjo ne vienas skandalas. Tačiau kultūros viceministras Faustas Latėnas į esamą situaciją žvelgia gana optimistiškai ir tikisi kultūrinės visuomenės supratimo bei palaikymo.
Išsamiau apie aktualiausius kultūrinio gyvenimo dalykus su kultūros viceministru Faustu Latėnu laidoje „Kultūros savaitė“ kalbėjosi žurnalistė Gailutė Jankauskienė.
Lietuvos Vyriausybė pažymėjo savo darbo šimtadienį. Ko gero, tai yra toks laikas, per kurį jau galima buvo kažką numatyti, pasižiūrėti, kas nuveikta iki tol… Todėl pirmiausia ir klausiu, ar jau susipažinote su ta kultūros situacija, kurią koordinavo kultūros ministerija? Galbūt jau pavyko ir suformuluoti pagrindinius tikslus bei uždavinius, kuriuos numatėte šiai Vyriausybei?
Taip, Vyriausybės šimtadienis jau praėjo. Man asmeniškai to šimtadienio dar nėra, bus po mėnesio. Tačiau susipažinti ir atrasti kažkokių ypač naujų dalykų tikrai neteko, nes kultūra vis dėlto yra tęstinis dalykas. Kultūros politika vykdoma per įstatymus, per poįstatyminius aktus. Tuos įstatymus rengė daugelis prieš tai buvusių vyriausybių ir tai nebuvo kažkurios vienos Vyriausybės nuopelnas, kad staiga atsirado, pvz., teatrų ar koncertinių organizacijų ar kino įstatymai, muziejų, bibliotekų, kultūros centrų įstatymai ir t.t. Žodžiu, tai daugelio vyriausybių darbas.
Na, o dabartinės Vyriausybės arba šio etapo kultūros ministerijos pagrindiniai darbai, ko gero, ir būtų daugiau poįstatyminių aktų ruošimas. Štai dabar ypač žiniasklaidoje aprašomas naujasis paveldo įstatymas, kuris jau lyg ir įsigalioja, tačiau jam dar nėra parengti visi poįstatyminiai aktai. Vėl diskusijos... Na, aš manau, kad tie poįstatyminiai aktai atsiras laiku.
Dar jeigu minėčiau, kas numatyta, tai faktiškai irgi yra kaip ir tęstiniai dalykai. Pavyzdžiui, investicijos į kultūros infrastruktūrą. Tai muziejų, bibliotekų renovacija. Atskirai atsiranda nauja teatrų ir koncertinių organizacijų techninės renovacijos programa. Tai yra ir scenos įranga, ir garsas, šviesa - dalykai, kurie morališkai tikrai jau yra labai pasenę.
Dar vienas dalykas (jis buvo deklaruotas ir ankstesnėse vyriausybėse) - tai kultūros sektoriaus atvirumas. Būtent tai yra kultūrinių industrijų sukūrimas ir jų sąsajos su verslu. Būtina visaip skatinti, kad ta kultūra nebūtų uždara, savitikslė. Kaip šiais laikais madinga, reikia bandyti siekti, kad ir kažkokios naudos iš tos kultūros būtų. Ką darysi, gyvename tokiu metu, kai žodis „privatizavimas“ tampa kasdieniu žodžiu. Sakykime, vyresnės kartos žmonės kultūros objektus supranta kaip šventą neliečiamybę, o bet kokį pasikėsinimą į juos supranta kaip mėginimą juos sunaikinti, suniokoti, manydami, kad vietoj jų kažkas atsiras galbūt monstriško, baisaus... Bet toks yra gyvenimas, jis nestovi vietoje. Ir mūsų uždavinys būtų - kaip viską išsaugoti. Pavyzdžiui, jeigu tai susiję su dvarų, kitų paminklosaugai svarbių objektų atstatymu, turime kontroliuoti, kad viskas vyktų pagal reglamentą, pagal reikalaujamas taisykles. Tai, aišku, labai pabrangina tų objektų rekonstrukciją, bet ką darysi.
Man atrodo, per 15 metų verslas ir verslininkai labai atsigavo. O kultūra praktiškai kaip nuo 1998 metų smuktelėjo žemyn po tos didžiosios ekonominės krizės, visai valstybei padariusios didžiulę žalą, taip dar ir neatsigavo. Kultūros finansavimas nėra pakilęs iki šiol. Tai yra labai skaudu ir manau, galbūt tai ir būtų pagrindinis kultūros ministro bei ministerijos uždavinys - bandyti tą kultūros finansavimą kiek įmanoma maksimaliai padidinti.
Dar vienas iš tokių svarbesnių mūsų darbo tikslų - tai kultūros procesų demokratizavimas. Galbūt ir apie tai pašnekėsime. Turiu galvoje stipendijas, įvairius fondus, kurie finansuojami iš ministerijos.
O šiaip visi ministerijos siekiai, išdėstyti priemonių plane prie Vyriausybės programos kultūros dalies, yra išties nemaži įsipareigojimai. Duok, Dieve, mums sveikatos ir duok, Dieve, sveikatos visiems kultūrininkams, kad visa tai pavyktų visiems drauge įgyvendinti.
Akcentavote kultūros politikos tęstinumą. Ir kaip galima suprasti, tokių radikalių pasikeitimų, pokyčių nežadate. Yra priemonių planas, yra suformuluoti pagrindiniai kultūros politikos kriterijai, kuriuos belieka nuosekliai įgyvendinti. Tačiau vis dėlto ar yra tokių, jūsų nuomone, iš tiesų galbūt apleistų, užmirštų ankstesnių vyriausybių kultūros sričių, į kurias reikėtų dabar kreipti didžiausią dėmesį?
Man atrodo, čia reikia kalbėti apie regionų ir didžiųjų miestų santykio problemą. Regionai yra iš tiesų blogesnėje pozicijoje negu didieji miestų centrai. Galbūt tai yra natūralu, kad pirmiausia mes kreipiame dėmesį ten, kur dažniausiai lankosi užsienio svečiai, kur daugiausia kultūros įstaigų… Tačiau, manyčiau, kad jau atėjo metas, kai tos įstaigos spėjo pakankamai sustiprėti, joms lengviau surasti rėmėjų, joms lengviau įvykdyti savo programas. O regionams, ypač kaimams, tai labai sudėtinga. Juk visi žinome situaciją kaime: ten nėra nei rėmėjų, nei verslininkų… Dažnai žmonės savo kultūros politiką vykdo tiesiog iš vidinio poreikio.
Todėl ypač džiugu, kad ir mūsų kultūros programoje atsirado nuostata stiprinti kultūros įstaigas kaime. Aišku, pirmiausia dar jas reikės suinventorizuoti, pasitikrinti, kiek turime įstaigų kaime ir apskritai kokia jų būklė.
Pavyzdžiui, kad ir dar visai nesenas konfliktas Trakuose. Jis akivaizdžiai parodo, kad savivaldos noras su kultūra elgtis taip, kaip jai atrodo ar kaip norisi elgtis, ne visada atitinka ir valstybės politiką. Nors patys tarybos nariai arba meras šiuo atveju yra politikai. Aš tik džiaugiuosi, kad ta situacija taip išsisprendė. Su kultūros darbuotojais, man atrodo, visada reikia šnekėtis derantis, o ne imtis drastiškų priemonių. Meno žmonės yra jautrūs, emocingi, jie prisigalvoja visokių akcijų. O tos akcijos politikams paprastai būna nenaudingos. Politikai, manyčiau, tikrai turėtų tai įsidėmėti. Jie turėtų pagaliau suprasti, kad per kultūrą galima pasiekti daug naudos. Tik į ją reikia nuolat investuoti, skirti dalį lėšų. Tada ir bus toji kultūra, ir nereikės mums važinėti kažkur kitur jos ieškoti. Galbūt turtingi žmonės ir gali nuvažiuoti kur nors toli, pvz., kad ir į „La Scala“ teatro atidarymą po remonto, ar dar kur nors, kur jų širdis geidžia. Bet jie juk yra ne visa Lietuva! Tai tiktai labai maža Lietuvos dalis. O visa Lietuva yra tie žmonės, kurie nori turėti gerą kultūros produktą čia pat, vietoje. Čia pat išgirsti ir klasikinę muziką, ir populiarią, pamatyti gerą spektaklį ar parodą... Galbūt jiems nesunku iš savo kaimo nuvažiuoti į kokį centrą ar apskritį. Bet pasiekti Vilnių ar Kauną tikrai būna sunku, nes viskas kainuoja. Todėl, manyčiau, kultūros misija ir būtų - judėti į regionus. Beje, šią misiją akcentuodavo beveik visos prieš tai buvusios vyriausybės, visi kultūrinio gyvenimo dalyviai. Tačiau kai paanalizuoji, vėlgi pamatai, kad iš įvairių fondų skiriamų pinigų net 70 proc. jų lieka didžiuosiuose miestuose, centruose ir tik 30 proc. mažom sumom pabyra kažkur po visą Lietuvą. Reikia bandyti tokią situaciją keisti. Mes turime skatinti kultūros reiškinių gimimą, jų atsiradimą būtent regionuose ir ten piniginė injekcija yra labai reikalinga.
Ne kartą paminite tokią sąvoką kaip pinigai. Iš tiesų kartais tenka išgirsti tokį pasakymą, kad kultūros ministerija šiandien yra daugiau pinigų skirstytoja, dalytoja, kad ji atlieka tik tokias funkcijas. Jūs paminėjote Trakų konfliktą. Iš tiesų šiuo atveju jūs, ministerijos atstovai, buvote daugiau kaip diplomatai, tarpininkai tarp vietinės valdžios ir kultūros žmonių. Gal iš tiesų kultūros ministerija galėtų daugiau tų funkcijų sau prisiimti, o ne tik skirstyti fondų lėšas ar tvirtinti projektus?
Pinigai ir jų skirstymas - tai bene didžiausią rezonansą visuomenėje sukelianti ministerijos darbo dalis. Nes visada yra patenkintų ir visada yra nepatenkintų.
Pvz., Kultūros ir sporto rėmimo fondas veikia kaip atskiras fondas, ir ministerija jam įtakos neturi. Bet yra kiti fondai. Tai ir kūrinių įsigijimo, naujų kūrinių užsakymo arba visuomeninių organizacijų fondai. Ir kiti, kurių rezultatai dažnai netenkina didžiosios dalies pareiškėjų. Tačiau net ir 50 procentų visų paraiškų praktiškai yra neįmanoma patenkinti. Todėl taip ir atrodo, kad ministerija nieko neveikia, tik skirsto pinigus. Šiaip ji turėtų tą daryti tik labai trumpą laiką. Aišku, yra daug vidinės netvarkos, tačiau, kita vertus, ministerijoje šiuo metu dirba pernelyg mažai žmonių. Tai sakydamas gal būsiu labai nepopuliarus, bet netgi pavaldžios mums įstaigos nuolatos teiraujasi, kada turėsime daugiau darbuotojų.
Iš tiesų situacija ministerijoje yra tragiška. Palyginti su 1996-1997 metais, dabar darbo krūviai yra labai padidėję, funkcijų padaugėję. O ministerijai pavaldžių įstaigų yra net apie 60, jas dar turėtume ir audituoti vidaus audito tvarka. O auditorių yra tik trys. Nors pagal įstatymą turėtų būti daug daugiau. Tai netelpa į jokius skaičiavimus! Vėlgi sukamės tomis pačiomis jėgomis. Skyriuose dirba po vieną žmogų. Kino skyriuje - vienas, muzikoje - vienas… Prasideda gripas, suserga žmogus, o nepatenkinti skambina: „Kaip su stipendijomis, kurios jau paskirtos? Kodėl jų dar nėra?“ Atsakymas, kad žmogus serga ir dėl to viskas stovi vietoje, - tai ne atsakymas. Manau, ministras sugebės įtikinti ir mes pagrįstai prašysime didinti valdininkų skaičių ministerijoje. O didinti valdininkų skaičių yra sudėtinga šiais laikais, nes galima susilaukti daug kritikos.
Kultūros finansavimas - turbūt tai yra skaudžiausia problema, nes ji lemia ir visus kitus dalykus. Kaip jūs vertinate projektinį finansavimo modelį, kada yra pateikiami projektai, o ekspertai, komisija nusprendžia, kuriuos remti, finansuoti, kurių - ne. Ar jums neatrodo, kad šiame modelyje yra spragų. Ne paslaptis, kad yra žmonių, kurie moka rašyti, rengti projektus, juos pateikti ir tiesiog išpešti pinigus. Ar jūs pastebite tokias tendencijas?
Taip, kadangi ir pats tuos projektus teikdavau, rašydavau. Tekdavo ir nusivilti, ir piktintis. Paanalizavus situaciją, manau, pagrindinė neobjektyvumo ir nepasitenkinimo priežastis vis dėlto yra ekspertai. Tegul jie nepyksta. Todėl kad ekspertai būdavo parenkami atsižvelgiant į vieną kažkokią kryptį. Pavyzdžiui, man patinka avangardas, o nepatinka etnokultūra ar klasika. Kitam labai svarbu Vilnius, bet nesvarbu kaimo bibliotekos… Ir tai nėra jokia politika, kad, pavyzdžiui, dabar remsime vien tiktai profesionalų meną arba superavangardą. Tai tikrai nėra politika! Todėl manau, kad bet kuri ekspertų komisija turėtų būti išbalansuota. Joje turi būti ir vienokių, ir kitokių vertintojų. Kai tie vienokio ir kitokio meno mėgėjai vertins projektus ir tarpusavy ras sutarimą, tada ir bus išbalansavimas, leidžiantis nuimti šiek tiek įtampos nuo rezultatų.
Aš turiu visus skaičiavimus, kiek, kas gavo, kaip patys ekspertai sau skyrėsi pinigus, turiu galvoje minėtą Kino tarybą. Formaliai niekas nepažeista, bet vėlgi mes užmirštame moralinius dalykus. O šiais laikais, kaip yra pasakęs Rimvydas Valatka savo apžvalgoje, užaugo karta, kuri vadovaujasi ne morale, o įstatymais. Jeigu įstatyme neparašyta, kad negalima, tai, vadinasi, galima!
Menininkus, kurie rašo ministerijai projektus, aš skirstau į tam tikras grupes. Vieni yra dori ir naivūs. Jie kuria tą projektą nuoširdžiai, įdeda į jį visą širdį ir po to kaip loterijoje laukia rezultato. Tokie menininkai dažniausiai pralošia ir lieka didžiuliame nusivylime ir skausme. Kita rūšis, rašančių projektus, - tai tie, kurie bando rasti priėjimą prie ekspertų komisijos narių. O trečia grupė, kuri labiausiai atitinka tą R. Valatkos pasakymą, tai tie žmonės, kurie esamiems fondams (visiems, kurie yra ministerijoje) kuria verslo planą, kaip paimti maksimumą pinigų. Jie tą planą kuria ne tik rašydami projektus, bet tiesiog deleguodami savo žmones į atitinkamas ekspertų grupes. Taip ir išeina, kad vienas žmogus yra ir sąjungos pirmininkas, kartu jis dar yra kažkokios įstaigos direktorius (įstatymai to nedraudžia), paskui jis yra dar ir ekspertas. O jeigu jis visur būti nebegali, tai kitoje komisijoje iš tos pačios organizacijos atsiranda dar vienas žmogus, kitas ekspertas. Ir taip yra pastatoma piramidė. Jeigu tą piramidę apverti, pamatai, kad iš to piltuvėlio viskas subėga į tam tikras kryptingas puses. Ir tai būna patys didžiausi pinigai! Jeigu šitą variantą mums pavyktų kaip nors pažaboti, būtų labai daug.
Sieksime, kad nebūtų kuriami verslo planai valstybės pinigams ir kad ekspertai maksimaliai būtų nepriklausomi. Tačiau tą yra labai sunku padaryti. Todėl kad daugeliu atveju yra suinteresuotumas. Aš visiškai nebijau pasakyti, kad savo laiku, kai buvau Kultūros ir meno tarybos narys, dėl stipendijų man buvo tiesiog sakoma: pusė - tau, pusė - man. Tai jeigu man tuo metu taip sakė, tai, matyt, ta blogybė kažkur ir dabar klaidžioja. Žodžiu, apskritai korupcinė sistema, apie kurią visi kalba Lietuvoje, jinai yra pasiekusi ir meno sferą. Ir tai yra tik vienas iš vėjo malūnų.
Turbūt dar kita šios problemos pusė: kad neužtenka vien tik parašyti projektą, jį pateikti ir gauti pinigus. Gavęs pinigus žmogus, kolektyvas ar kultūros įstaiga turėtų ir atsiskaityti už to projekto įvykdymą.
Taip, atskaitomybės problema yra didžiulė. Anksčiau, kai tų projektų būdavo nedaug, ministerija galėdavo patikrinti, kaip tie paskirti pinigai panaudojami. Ar tai viešoji įstaiga, ar UAB, bet iš biudžeto gautus pinigus visada galima buvo patikrinti. Dabar viešosios įstaigos turi lyg ir pačios save audituoti. Pagal įstatymus - samdyti sau auditą. Ypač sudėtingas atsiskaitymas kino mene. Mes drauge su naująja Kino taryba dabar bandysime kontroliuoti, kad nuo tam tikros sumos jau būtų privaloma atlikti auditą, t.y. kad atsiskaitymas būtų privalomas.
O kaip yra dabar? Dabar mūsų finansininkams susiunčia gausybę ataskaitų! O dirba tik 5 finansininkai, be tų ataskaitų tikrinimų, turintys dar ir savo tiesioginį darbą. O kaip minėjau, auditoriai - tiktai trys. Nežinau, tikriausiai ne specialiai buvo padaryta, kad kontroliuojančių ne daugėja, o lyg ir mažėja, o paraiškovų vis daugėja. Aš tiktai palyginimui galiu pasakyti. Kultūros ir sporto rėmimo fondas pirmam pusmečiui paskirstė 6 milijonus litų. O bendras poreikis buvo - net 44 milijonai! Įsivaizduokime, kiek liko nepatenkintų. Aišku, galima tenkinti visus, visiems išdalyti po truputį, bet tuomet kiekvienas pareiškėjas gautų tik po septintadalį prašomos sumos. Ir tada visi būtų nepatenkinti.
Neseniai su Kultūros ir meno tarybos pirmininku Valentinu Sventicku šnekėjome, tai p. Valentinas ruošiasi ir pats savo iniciatyva, ir tarybos iniciatyva paskelbti kreipimąsi į menininkus, gaunančius stipendijas. Vis dėlto: būkit malonūs, yra tam tikra atskaitomybės forma ir jeigu neatsiskaitysite, tai žinokite, kad jau tikrai užkirsite kelią sau apskritai gauti stipendiją. Iš tiesų atskaitomybė - didžiulė problema. Dabar aš net negaliu konkrečiai pasakyti, kaip ją būtų galima spręsti, bet tai negali būti Vyriausybės negrąžintina paskola. Juk iš banko mes negalime pasiimti paskolos ir nemokėti jos, negrąžinti, nes tada neliks nei buto, nei dar kažko, ką mes užstatėme. O čia, pasirodo, visiškai normalu gauti pinigus ir už juos neatsiskaityti.
Jūs jau ne pirmą kartą atsirandate šiame kabinete. 1996 metais dirbote viceministru kitoje Kultūros ministerijos vadovybėje. Ar per tą laiką, nuo 1996-1997 metų, vis dėlto, pastebėjote kokių nors pokyčių? Ar mūsų kultūrinis gyvenimas pajudėjo į geresnę pusę?
Aš manau, pajudėjimas iš tiesų didžiulis. Tiktai mes, lietuviai, nemėgstame pasidžiaugti, o daugiau mėgstame skųstis. O tik pasižiūrėkime, praktiškai kiekvieną dieną įvairaus skonio meno vartotojas arba mėgėjas gali rasti sau įvairiausių dalykų - nuo kraštutinių iki tikrai dvasingų. Ir dėl to labai džiugu. Aišku, daug kas yra privati iniciatyva, bet turėkime omeny, kad dažnai tą privačią iniciatyvą paremia ir valstybė.
Aišku, kiekviena Vyriausybė, kiekvienas ministras įnešė daug gero, daug naujų vėjų, naujų siekiamybių. Reikia prisiminti tai, kas gera, o ne tik tai, kas buvo negatyvu. Juk negali būti viskas pozityvu. Mes esame tiktai vykdytojai įstatymų, kurie yra vienokie ar kitokie, geresni, blogesni... O ir toji kultūros politika yra. Aš tikiuosi, kad gal ne paskutinis „Kino pavasaris“ buvo Vilniuje, „Lietuvos“ kino teatre. Vis dėlto gal atkovosim! O tai, beje, irgi dalis kultūros politikos. Festivaliai, parodos, įvairiausi renginiai - irgi dalis kultūros politikos. Kiekvieną vakarą kažkas vyksta, Rašytojų sąjungos klubas vos ne kas vakarą renkasi, taip pat Muzikų sąjungos renginiai ir t.t. Žodžiu, visko vyksta. Anksčiau spėdavai beveik viską apeiti, o dabar turi rinktis iš daugybės pasiūlymų kaip kokiam valgiarašty ir supranti, kad tikrai ne visur spėsi. Nespėsi visko suvalgyti, nes to meno yra labai daug. Ir svarbiausia - gero meno! Auga jauni kūrybingi žmonės ir ne tiek jau daug iš meno pasaulio talentingų žmonių išvažiuoja. Kadangi menininkams visame pasaulyje yra sunku. Pas mus dar yra išlikusi didesnė visuomenės pagarba meno žmogui, o kitur jis reikalingas tik pagroti prie skanių pietų, pobūvyje. Užtat už nedidelius atlyginimus žmonės dar groja ir simfoniniuose, ir kameriniuose orkestruose, ir vaidina teatruose... Aš nekalbu dabar apie mūsų kultūros bites. Tai bibliotekininkai, muziejininkai. Galima tik pasidžiaugti ir jiems išreikšti pagarbą už tą darbą, kurį jie dirba. Meno žmonės dar nors kažkiek sugeba į paviršių išeiti ir gauti aplodismentų. O tie visi plačiosios kultūros darbuotojai, ne menininkai, jie net ir aplodismentų, paprasčiausio dėmesio nesulaukia.
O kada, sakykit, jums sunkiau buvo - ar tada, ar dabar? Turiu galvoje - dirbti anoje Vyriausybėje ar dabar?
Žmogiškai sunkiau dabar. Gal ir nedidelis laiko tarpas - tie septyneri metai, bet tada buvo daugiau entuziazmo ir tokio supratimo, kad kažką pakeisim, padarysim…
…daugiau vilties?
Ir vilties buvo daugiau. O dabar yra daugiau noras ne pakeisti ir ne padaryti, o kažkaip žmogiškai sutvarkyti tai, kas yra. Norėtųsi įnešti daugiau žmogiškumo į visą tą sistemą, kuri yra menas ir kultūra.
Minėjote, išaugo nauja karta, kuri vadovaujasi ne morale…
Taip, išaugo nauja karta, kuri veikia tik pagal įstatymus. Bet kad ir kaip būtų keista, jau išaugo karta, dar jaunesnė, kuri pamažu grįžta prie dvasinių dalykų. Ir čia visiškai nepriklauso nuo to, ar mes buvome Sovietų Sąjungoje, ar ne. Tas epizodas mūsų Lietuvos istorijoje, tie 50 metų - toks mažas! Ir tie jauni žmonės vystosi visiškai nepriklausomai nuo santvarkų. Atsiprašau, ne 50 metų buvo caro priespauda, daug daugiau, bet juk kažkaip išsilaikėme. Ir manau, kad ir kas būtų, išsilaikysime. Ir Europos Sąjungoje išsilaikysime, nors bus nelengva. Kai šiandien švedai susėda dainuoti prie stalo kokias dainas, tai dainuoja jas angliškai, ne švediškai. Man būtų labai skaudu, jeigu aš tai išgirsčiau Lietuvoje. Bet į tai einama. Ir, matyt, tą reikės praeiti. O paskui vėl grįšim ir vėl ieškosime senų dainynų, užrašytų vos ne tarybiniais metais, kada dar ir pats į ekspedicijas vaikščiojau, ir iš senučių rankiojom tas paskutines dainas… Ir vėl mokysimės dainuoti lietuviškai. Yra amžina kaita. Tiesiog galbūt kartais reikia kiek filosofiškiau žiūrėti į daug ką. Sumažinti pyktį, neapykantą vienas kitam ir bus tikrai lengviau gyventi. Tiesiog reikia sugebėti pasidžiaugti tuo, ką turime.
„Kultūros savaitė“ - tiesioginė informacinė laida apie kultūros gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje. Laida transliuojama šeštadieniais 9.05-11.00 val. per Lietuvos radijo pirmąją programą. Kiekvieną šeštadienį dviejų valandų laidoje - septynios kultūros dienos mūsų šalyje: teatrų premjeros, dailės galerijų naujienos, koncertų salėse skambanti muzika, literatūros pasaulio pulsas, susitikimai su meno kūrėjais. Kiekvieną šeštadienį - pasaulio kultūros naujienos: gastrolių atgarsiai, tarptautiniai projektai, užsienio svečiai. Autorės Jolanta Kryževičienė ir Gailutė Jankauskienė, muzikos redaktorė Olga Malcienė ( [email protected]).
