Kiekvienam lietuviui turi kilti pasididžiavimas, kad Vilnius 2009 metais bus Europos kultūros sostinė. Tai ir prasmingas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio priminimas pasauliui, ir neabejotinai augsiantys turistų srautai į Vilnių ir į visą mūsų šalį.
Neabejotinai atsiranda galimybė tvarkyti kultūros paveldą, rengti kultūros renginius, pritraukiant Europos Sąjungos lėšas. Esu tikras, kad sostinės savivaldybė, Kultūros ministerija, įvairūs kolektyvai ir “laisvieji menininkai” paruoš daug projektų, vertų finansavimo, ir tikrai pagyvins kultūrinį sostinės gyvenimą bei pagerins miesto vaizdą.
Savo ruožtu finansinių išteklių turi rasti ir Lietuvos Vyriausybė. Esu tikras, kad taip ir bus, nes praleisti tokią progą gerinant Lietuvos įvaizdį Europoje ir pasaulyje būtų didžiulė klaida.
Tačiau, be džiaugsmo ir pasididžiavimo, kyla ir tam tikrų nuogąstavimų. Jau 15 metų matome augantį kultūros centralizavimą Lietuvoje ir su tuo susijusį kultūros finansavimo disbalansą. Senasis ir gražusis Vilnius nusipelno gausių lėšų, bet negi pinigų ir dėmesio nenusipelnė kiti Lietuvos miestai ir regionai?
Matome, kaip uždarinėjami Filharmonijos filialai regionuose, kaimiškuose rajonuose ir gyvenvietėse merdi ar net uždaromi kultūros namai, bibliotekos. Ir visa tai - dėl lėšų stokos. Peržvelkime bet kurių metų VIP (Valstybės investicijų programą) ir pamatysime jau iki šiol buvusias milžiniškas disproporcijas tarp lėšų, skiriamų paveldui išsaugoti, renginiams finansuoti Vilniuje ir likusioje Lietuvoje. Darydami Vilnių tikrąja Europos kultūros sostine, neturime didinti skirtumų tarp sostinės ir kitų Lietuvos miestų ar regionų. Kad neatsitiktų taip kaip Latvijoje. Bet kuris europietis jau dabar sako, kad turistui Latvijoje verta lankytis tik Rygoje, o kituose miestuose nėra ką veikti.
Ligšiolinis kultūros ir jos finansavimo centralizavimas Lietuvoje jau sąlygojo naujo kultūrinio mentaliteto formavimąsi. Pamenu savo pokalbį su Lietuvos ambasadore prie UNESCO Ugne Karvelis. Ji teigė, kad atskridus į Vilnių ją imasi globoti sostinės menininkai, kurie jai pataria nevažiuoti į kitas Lietuvos vietas, nes tai esą tiesiog paprasčiausia kultūrinė provincija. Laimė, pavyko įkalbinti ambasadorę atvykti ir į Klaipėdą, kur ji buvo maloniai nustebinta paveldo apsauga ir kultūrinių renginių įvairove.
Pamenu, berods 1998 metais Seime surengtą dailės parodą “XX a. pabaigos lietuvių dailė”. Pervertęs parodos katalogą, radau net 58 darbų autorius. Tačiau visi (!) 58 dailininkai buvo Vilniuje gyvenantys menininkai. Atrodo, lyg Lietuvos dailę gali reprezentuoti tik sostinės menininkai, lyg kituose miestuose kuriantys žmonės nepatenka tarp keliasdešimties geriausių šalies kūrėjų!..
Čia verta prisiminti, kad vienas žymiausių mūsų skulptorių, jubiliejinės Karaliaus Mindaugo skulptūros autorius Regimantas Midvikis gyvena ir kuria... Tauragėje!
Tačiau kultūros centralizavimas jau pagimdė nuostatą, kad “Lietuva baigiasi ties Grigiškėmis”. Toliau, supraskit, - gūdi provincija. Ir ne vien kultūros požiūriu. Leonidas Donskis, beje, irgi ne vilnietis, nors vienas žymiausių šiandieninių kultūros ir kultūrologijos apologetų, yra kalbėjęs apie gimstantį sostinės mentalitetą. Ne žemaitišką, aukštaitišką, ne kaimo ir ne didmiesčio, bet SOSTINĖS.
Todėl negalime sau to leisti - ruošdamiesi 2009 metams, negalime didinti kultūrinės prarajos tarp sostinės ir likusios Lietuvos. Tai sunkus uždavinys, bet jei Lietuvos vardo 1000-mečio minėjimas ir Europos kultūros sostinės persikėlimas į Vilnių galutinai “uždusins” kultūrą kitose Lietuvos vietose - ateities kartos to neatleis. Kaip neatleis ir dabar ne Vilniuje kuriantys meno, kultūros atstovai ir vartotojai.
Gražiai ir ironiškai šią savaitę parašė klaipėdietis istorikas ir kultūrologas dr. Vygantas Vareikis: “Visi į kovą su UNESCO paveldu” (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_70693$z_256011). Neramu, kad iki 2009 metų kultūrai skirtos lėšos neaplenks tik Vilniaus, Trakų ir Kernavės, o visa kita tiesiog bus primiršta ir atidėta ateičiai. Ateičiai, kuri neturi ir negali būti atidėta. Regionų kultūra jau šiandien turi gauti pakankamą finansavimą - teatrai, piliakalniai, dvarai, meno kolektyvai, bibliotekos ir kultūros namai. Iki šiol daugelis kūrėjų didžiavosi gyveną ne sostinėje, bet Vyriausybės rūpestis, kad tas didžiavimasis netaptų liūdna mūsų menininkų ir kultūrininkų lemtimi.
Europos dėmesį Vilniui turime panaudoti pozityviai, visą Lietuvos kultūrą keldami iki europietiškų standartų lygio.
“Omni laiko” redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnyje pareikštomis mintimis.
