Sutikit – gerų darbdavių nėra. Jie gali įrengti puikią kontorą – su oficialiu poilsio kambariu, kavos aparatais, jie gali užsakyti pietus (vegetarams – specialus valgiaraštis) į darbo vietą, nupirkti abonementus į sporto klubą ne tik samdiniams, nepurkštauti dėl ligų, žinoti visų savo darbuotojų gimimo, vardo, vestuvių, priėmimo į darbą dienas ir nepavargstant jas švęsti. Galų gale mokėti didelę algą.
Bet jie vis tiek bus blogi. Kad ir kaip maskuotų savo prigimtį, jie turi vieną pagrindinį šlykštų įprotį – nori, kad jūs dirbtumėte. Dar blogiau – jie nusprendė, kad šio varginančio proceso metu ilsėtis negalima. Akivaizdu – kyla pasipriešinimas. Jo nepavadinčiau klasių kova, bet Karlas Marxas šioje situacijoje, nors per miglą, bet įžvelgiamas. Kodėl? Todėl, kad kiekvieno profesionalaus darbuotojo tikslas vienas – ne dirbti, o ilsėtis – jei įmanoma, kiekvieną darbo minutę. Ir kaip kiekvienoje kovoje, laimi virtuozai. Kaip jais tapti?
Žinoma, yra primityvių sprendimų: dažninti kavos gėrimus ir rūkymo pertraukėles, nusnūsti prie darbo stalo ar iš pažįstamo gydytojo gauti melagingą nedarbingumo pažymą. Tai ne poilsis, o paprasčiausia darbo laiko vagystė, kuri kontorų poilsiautojams nepriimtina. Žemas lygis. Ilsėtis reikia darbo vietoje ir dirbant.
Žinoma, daugiausiai galimybių atsipalaiduoti turi žmonės, dirbantys kompiuteriais. Ne tie, kurių monitorius kvailai pasuktas „veidu“ į pagrindinį kabinetą, o laimingieji, sėdintys uždaruose, jaukiuose kampeliuose. Internetas suteikia daugybę paprastų poilsio sprendimų – nuo anekdotų (www.anekdot.ru) ir grožinės literatūros (http://www.skaitiniai.lt/index.php3) skaitymo iki sudėtingų žaidimų tinkle. Šitaip ilsėtis gali bet kas. Tiesa, yra pavojų – jeigu kontoroje dirba nemalonus operacinių sistemų administratorius skundikas.
Be abejo, darbdavys (kartu su tuo administratoriumi) gali šiek tiek sugadinti gyvenimą, apribojęs interneto prieigas. Bet ir tuomet išradingas žmogus mokės ilsėtis. Kad ir žaisdamas standartinius „Windows“ žaidimus (nes savų atsinešti, deja, negalima). Juos žaisti reikia ne vienam, o rengiant greitus bendrakontorinius miniturnyrus. Kas su standartiniu „Solitaire“ surenka daugiausia taškų, tam visi vakare stato. Prizai gali būti įvairūs (žinau žmogų, kuris su standartiniu „Soliteriu“ surenka daugiau nei 10 tūkst. taškų! Štai kur profesionalas).
Bet įsivaizduokime, atrodytų, beviltišką situaciją. Jūsų kompiuteris visomis savo grožybėmis atsuktas taip, kad vaizdą monitoriuje mato visi bendradarbiai, darbdavio sekretorė, sistemų administratorius ir net praeiviai gatvėje. (Netikite, kad taip gali būti? Aš mačiau tokią vietą – senamiestyje yra kelionių agentūra, kurių darbuotojų kompiuterius mato praeiviai. Visuomet žvilgteliu, kas juose vyksta.)
Net ir tuomet išradingas, o ne miegantis protas ras išeitį. Galima popieriuje braižyti keistus ornamentus, tam tikromis, labai sudėtingomis grafomis suliniuoti dalį sąsiuvinio ir pačiam sau pasižadėti nuo pirmadienio jį pildyti, sutvarkyti kanceliarinių priemonių stovelį sistemiškai – rašikliai su firmų užrašais vienoje gardelėje, be užrašų – kitoje, neberašantys rašikliai – apatiniame stalčiuje labai gražioje, nežinia kaip čia atsiradusioje dėžutėje nuo cigarų.
Dar galima peržiūrėti vizitinių kortelių kaugę ir sudėlioti jas pagal abėcėlę, vėliau suskaičiuoti ir duoti progą pailsėti kolegai paklausius, kiek vizitinių kortelių turi jis.
Jei tas kolega priims jūsų pasiūlymą ir pradės skaičiuoti savo korteles, ženkite kitą žingsnį ir pasiūlykite sužaisti žaidimą „Biuro durnius“.
Iš išorės žaidimas atrodo labai nekaltai (arba darbščiai). Žmogus prie stalo ieško užsimetusio lapelio su kontaktine informacija. Jo paslaugus kolega sutiko padėti ir atsinešė savo vizitinių kortelių komplektą – gal ten yra tas nepaprastai visai kontorai svarbus telefonas?
Ir niekas nesupranta, kad iš tikro vyksta azartiška kova. Žaidimo taisyklės labai paprastos, bet žaidėjai turi būti tikri profesionalai: svarbesnio žmogaus vizitinė kortelė muša žemesnio rango žmogaus vizitinę kortelę. Tas žaidėjas, kuris nesugebėjo atsimušti, pasiima abi korteles. Turo laimėtojas iš banko (vizitinių kortelių krūvos) ima naują kortelę ir taip vyksta tol, kol bankas išnyksta nuo stalo paviršiaus.
Žaidėjų profesionalumas atsiskleidžia vertinant korteles ir žudant savo priešininką argumentacijos jėga.
Tarkim, priešininkas jus puola nedidelės įmonės (iki 1 mln. litų metinė apyvarta) pardavimo vadovo kortele. Jūs atsimušate didelės įmonės (daugiau nei 100 mln. apyvarta) rinkodaros direktoriaus kortele ir, be abejo, laimite. Bet jei jūs ginsitės dar mažesnės įmonės direktoriaus vizitine? Direktorius yra aukštesnė pareigybė nei pardavimo vadovas, bet juk tų smulkių direktorių pilna. Gal jis direktorius įmonės, kuri net veiklos nevykdo? Štai ir atsiranda laukas interpretacijoms. Reikia išsiaiškinti abiejų įmonių apyvartą, dabartinį statusą, patikrinti ar veikia telefonai, įvertinti, kas atsiliepia skambinant – sekretorė ar vaikas, kuris pasako, kad „tuoj pakvies tėtį“. Tik išanalizavus padėtį, paaiškėja ėjimo laimėtojas. O šiame žaidime gali būti ir sudėtingesnių atvejų – kas ką muša: ūkio ministro ar „Mažeikių naftos“ generalinio direktoriaus vizitinė?
Žaidžiant „Biuro durnių“ gali pavykti padaryti tik kelis ėjimus per dieną ir labai pavargti. Visko gali būti, kad jums teks skambinti, bendrauti, analizuoti metines ataskaitas, vertinti turtą palyginamosios, atstatomosios ir naudojimo pajamų vertės metodais – t.y. daryti tai, ką turėtumėt veikti, jei dirbtumėte. Bet jūs ilsėjotės! Todėl ir tampate poilsio kontoroje virtuozu.
