(Pasakėčia)
Antanas ŠIMBEREVIČIUS
Dvylika juodvarnių teisė erelį.
Trys jo gailėjo - devyni barė...
Devyni smerkė ir plunksnas pešė,
Trys pagailėti erelio prašė.
Devyni tyrė baisų dalyką:
Kodėl ereliui skraidyt patiko?
Kodėl patiko jam laisvas vėjas?
Geriau jis būtų ramiai tupėjęs!
Aukštai pakilęs - per daug pamatė...
Krankliai devyni snapus atstatė
Ir ilgą laiką žiauriai kapojo
Erelio galvą, sparnus ir kojas!
Galop jie priėmė nuosprendį rūstų:
Reikia erelį į urvą grūsti,
Kad nematytų dangaus mėlynės,
Laukų ir upių savos tėvynės!
Ir kad pamirštų jis laisvą skrydį,
Nes laisvą paukštį pavojai lydi...
"Kaltas! - pasakė. - Pažeidė teisę!
Dėl to mes turim erelį teisti".
Trys dar norėjo teisme užtarti,
Tačiau ir patys buvo išbarti...
Pabaigai tiktų šitoks moralas:
Aukštai pakilsi - žemai lauks galas!
