Europos Parlamente vis dar ne visai normali nuotaika. Naujieji metai, žinia, prasidėjo ne fejerverkų sprogimais. Keli aukštas pareigas užimantys Parlamento nariai gavo sprogmenis, supakuotus laiškuose.
Tokios “dovanos” adresuotos didžiausios Europos Parlamento frakcijos - Europos liaudies partijos - Europos demokratų (EPP-ED) lyderiui Hansui Gertui Poetteringui, jo pavaduotojui Jose Ignacio Salafrancai, antros pagal dydį - Europos socialistų partijos vicepirmininkui Gary Titley, beje, daug metų vadovavusiam ryšių su Lietuva grupei. Pastarasis degantį ir sprogstantį laišką gavo savo biure Mančesteryje, o du pirmieji - Briuselyje. Niekas, tiesa, rimčiau nenukentėjo. H. G. Poetteringas sausio 7 dieną vykusiame frakcijos posėdyje pasirodė sutvarstytu pirštu, tačiau patikino, kad tai ne dėl pasikėsinimo. Laišką-bombą atplėšė vienas iš Parlamento stažuotojų, kuriam tai buvo… pirmoji darbo diena. Salafranca buvo apdairus ir paketą atidavė saugumo tarnyboms.
Verta prisiminti, kad parlamentarai - ne vieninteliai “taikiniai”. Gruodžio 27 dieną laišką-bombą savo namuose Bolonijoje gavo Komisijos pirmininkas Romano Prodi, vėliau Europos centrinio banko pirmininkas Jeanas Claude’as Trichet bei ES policijos ir teisės institucijos Hagoje. Šį kartą incidentai baigėsi. Tikėtasi, kad tai dar ne pabaiga, nors, regis, šį kartą fejerverkų organizatoriai nurimo.
Įtariamųjų ir kaltinamųjų ratas neplatus. Pirmieji sąraše - italų anarchistai, toje pačioje Bolonijoje savo centrą turinti Neformali anarchistų federacija, kuriuos Parlamento pirmininkas Patas Coxas pavadino sąmokslininkais prieš demokratiją. Kol kas ji pati neprisipažino, nors panašu, kad įtarimai pasitvirtins. Antiglobalistinė ir antiintegracinė anarchistų retorika niekam ne naujiena. Pačioje Italijoje pradėta kalbėti apie “teroristinę nostalgiją”. Buvo laikai, kai politikus terorizavo Raudonosios brigados ir jų kolegos Vokietijoje. Buvo? O gal niekur nedingo.
“Sprogdinami” parlamentarai nepanikuoja, ES institucijos veikia, nors jų saugumu imta rūpintis kur kas daugiau. Svečiai, besilankantys Parlamente, gali vaikščioti tik lydimi tų, kurie juos kvietė. Aptarinėdami saugumo klausimus parlamentarai skundžiasi, kad šiaip jau Briuselio ir Strasbūro rūmuose pašalinių pernelyg daug - minios ekskursantų slankioja koridoriais, būriai svečių, ilgalaikių ir trumpalaikių patarėjų bei stažuotojų ne padeda, o gerokai trukdo parlamentarų darbui. Ypač “nekoks vaizdelis” vakarais, kai tame pačiame Parlamente vyksta nuo kelių iki keliolikos priėmimų bei vakarėlių. Į juos dažnai kviečiama nedarant jokios rimtesnės atrankos.
Tačiau tai dar ne viskas. Laiškų ir siuntų turinį sunku kontroliuoti. Vien Kalėdų laikotarpiu jų gauta apie 100 tūkst. Neretai pakanka ant tokio laiško užrašyti “confidential” ir tikėtina, kad jis bus įbruktas adresatui į rankas.
Kalbama, kad Parlamento apsaugininkai slapta džiūgauja. Jiems juk irgi reikia gyventi. Apsaugininkų poreikis, labai išaugęs po rugsėjo 11 dienos išpuolių, buvo bepradedąs mažėti… Dabar tikimasi, kad lėšų apsaugai tikrai nepritrūks.
Na, o kas mums iš to? Šalių kandidačių parlamentarai, turintys kol kas tik stebėtojų statusą, atrodo visiškai ramūs. Nė vienas paklaustas, ką mano apie sprogimus, netiki, kad anarchistams šiandien gali nepatikti koks vengras, lenkas ar lietuvis. Tikriausiai antiglobalistų pyktis nukreiptas prieš didžiąsias šalis.
Pokalbiuose su kolegomis iš savosios politinės grupės (EPP-ED) bandžiau juokauti, kad kalbos apie stabilias Vakarų demokratijas ir nestabilumą Vidurio Europoje buvo laužtos iš piršto. Nė vienoje šalyje kandidatėje nėra rimčiau organizuotų politinių teroristų, na, nebent antiglobalistų išpuoliai Prahoje.
Tačiau kolegos atsakinėja mįslingai. Politinis terorizmas - kairuoliškumo, anarchizmo ir kriminalinių elementų mišinys aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje buvo laikomas rimta Vakarų civilizacijos problema, vėliau paskelbtas kaip ir nugalėtu bei valdomu. Šiandien reiktų kalbėti ne apie terorizmo mirtį, bet apie jo atsigavimą. Valstybės, taip žvaliai žengiančios į ES ir NATO, kaip rodo faktai, yra labai menkai apsaugotos ne tik nuo konspiracinių struktūrų steigimosi, bet ir nuo galimų išpuolių prieš politikus ar vykdomosios valdžios pareigūnus.
Grasinimai Lietuvos prezidentui šiandieninėje mūsų šalies situacijoje didesnei visuomenės daliai panašūs į paauglių žaidimus, tačiau Europos ekspertai siūlo į juos žiūrėti rimtai - terorizmo teoretikai, tokie kaip Che Guevara, mokė, kad lengviausia grupuotes kurti ten, kur valdžia silpna, jos tarpusavy nesutaria, visuomenės nuomonė suskaldyta. Demokratija neretai “užsižaidžia” savimi, o teisinė valstybė, pasimetusi paragrafuose, labiau rūpinasi nusikaltėliais nei jų aukomis. Tokia teorija.
Prieš keliasdešimt metų Vakarų civilizacija demokratinės brandos egzaminą išlaikė ne pačiu geriausiu pažymiu. Paskaitykite žinias iš regiono nuo Estijos iki Slovėnijos. Jei rasite šalį, kurioje pastaraisiais metais nebuvo skandalų, susijusių su politine korupcija, mįslingais “rėmėjais”, kriminalinių elementų noru tapti politikos elitu, vadinasi, kažką praleidote. Lenkijoje “skęsta” premjeras, Bulgarijoje vyriausybė “susitepė” skirdama saugumo tarnybų vadovą, Latvijoje ir Estijoje vyriausybės stabilumas laikosi tik ant garbės žodžio.
Vakarietiška tarptautinio saugumo samprata moko, kad valstybė yra saugi tada, kai kaimynai saugūs, stabilūs ir prognozuojami. Tam padeda ir NATO, ir ES. Rusijos saugumo doktrina nuo imperializmo ištakų kalba apie tai, kad šalis bus saugi, kai kaimynai bus silpni, išsigandę, sutrikę, nelabai žiną, kur jų vieta pasaulio Tvarkoje.
Ir kas dabar galėtų paneigti, kad Lietuvos Prezidentūros krizės trukmė, politinė netvarka ir teisinės manipuliacijos - visa tai, yra tiesiog proporcinga minėtų teorinių prielaidų formavimuisi.
