Sovietija buvo ironijos, ezopinės kalbos, dezintegruotos asmenybės pasaulis. Štai oficiozinis rūpinimasis viso pasaulio skriaudžiamaisiais puikiausiai derėjo su visuotinės “diedovčinos”, “čiūrkų” ir kitokių siauraakių, “negrų” niekinimu Maskvos ar Leningrado gatvėse.
Tokia pat ironiška lemtis ištiko darbą. Darbo žmonių rojuje - vėlgi, nepaisant komunistinės ideologijos, - susiklostė labai ryškus skirstymas į juodus ir baltus darbus. Vienus dirbo darbininkai, kitus - inteligentai, vadovai arba kitaip - liaudies tarnai. Dirbti ir vadovauti vis labiau reiškė skirtingus dalykus, nors visuotinis karjeros siekinys buvo vadovaujantis darbas. Į jo viršukalnes krypo nomenklatūrinių ponvaikių žvilgsniai, niekingai numojant ranka į profesinės technikos mokyklas ir visa tai, kas laukė po to.
Juodo darbo baudžiavinis pobūdis išties turėjo įtakos juodadarbiškam kultūriniam sluoksniui, kuris, kad ir mokant didesnę algą negu baltarankiams inteligentams, neišvengė realios atskirties nuo gyvenimo su knygomis, teatrais ar dailės parodomis. Ypač nuo gyvenimo su sava nuomone, individualiosios atsakomybės minimumu ir pilietiniu reiklumu. Tuos sluoksnius kūrė valingai ir planingai. Siaurakaktiškas aukštojo mokslo kreipimas specialistų kalvių keliu kartu su visa sovietine proftechorientacija formavo uždarus homo sovieticus luomus. Todėl Sąjūdžio revoliucijos metais, kada dar jautėme, nuo ko bėgame, buvo atsiradusi net sovietinio feodalizmo metafora.
Tačiau tų luomų likučiai iki dabar yra ne tik lietuvių pilietinės visuomenės kliūčių ruožas, bet dargi įsitvirtina valdžioje. Seimo pirmaklasiai tik dabar apsišvietė, o štai biurokratiniame aparate tai laikytina tiesiog sena norma. Tik iš šių likučių, susibūrusių kur nors Švietimo ir mokslo ministerijos departamentuose, gali atsirasti siekiai padaryti universitetus aukštosiomis profkėmis tada, kai apie pačias profesinės technikos mokyklas nekalba net darbo jėgos ieškotojai.
Šiandienis lietuvių būdas rodo, kad bebręstantis jaunas žmogus paveldi negailestingą požiūrį į daugelį darbų, kietai siejamų ir su tam tikromis socialinio statuso, ir su kultūrinėmis atskirties pasekmėmis, ir net, jei norite, su šiuolaikiniu lietuvišku tapatumu. Lietuva - ne Vokietija ir ne Amerika. Ten net ponvaikiai baigdami vidurinį mokslą ar pradėdami universitetines studijas tradiciškai imasi laikinų darbų baruose ar parduotuvėse, plaudami indus ar grindis. Netikit? Paklausinėkit vidutinio JAV universitetinio miesto barmeno.
Lietuviai vis dar stengiasi mokytis tik vieną kartą ir sunkiai keičia užsiėmimus. Patys tėvai gena savo vaikus į universitetus tam, kad jie, gink Dieve, niekad nedirbtų sunkaus ir juodo darbo. Vadyba, politologija, teisė - štai čempionų takas. Jei nesi joks direktorius ar vadybininkas - tai jau kaip ir antraeilis žmogus. Buvusiam mokytojui, dėstytojui ar vadovaujančio darbo specialistui imti mūryti krosnis ar sienas, kloti grindų plyteles ar dirbti pomidorų laukuose yra skausmingo nuopuolio faktas. Net jeigu galima daugiau uždirbti. Paveldėtas rigoristinis požiūris į juodus darbus priverčia pasijausti nepatogiai kaimynų ar pažįstamų akyse. Atrodo, kad tuomet privalomas pigus alkoholis, juodas žargonas ir tolimu vingiu aplenkiami teatrai.
Kas kita - emigracija. Ji pakeičia mūsų tapatybę. Tampi kuo kitu, nei buvai savo šalyje. Nebeslegia darbo liaudies valstybės paveldas. Ir, žinoma, daugiau uždirbi. Bet tik su sąlyga, jei išlaidas, gyvenimo kokybės garantijas, būsimą vaikų mokslą ir t.t. matuosi Lietuvos kainomis. Emigracijoje lengviau dirbasi darbai, kurių nesiimam savo krašte. Emigracijoje pabėgame nuo trauminių pasąmonės randų, dirbdami geriau atlyginamus juodus darbus.
Žinoma, gebėjimas skirti darbo spalvas ir prestižo laipsnius, kaip ir karjeros varžybų aistra, yra bendražmogiški bruožai. Tačiau kiekvienoje kultūroje jie įgyja savitus kontrastus. Posovietinių lietuvių būde tie kontrastai ypač ryškūs. Darbo prestižo hierarchija čia pasidarė aštri it strėlgalis. Todėl Lietuvos Respublikoje, kurios politikoje šiandien viešpatauja Darbo partija, negali negalvoti apie darbą. Ne pro šalį būtų apie tai susimąstyti ir tiems sovietijos specialistų kalvių ir profkių pasiilgusiems klerkams, kurie savo pačių įgytą išsilavinimą šiandien tikrina naujosios edukacijos planavimo darbais.
Egidijus Aleksandravičius: "Darbas"lietuvių būde ir politikoje (2)http://www.omni.lt/index.php?i$9359_70693$z_250448
Egidijus Aleksandravičius: "Darbas" lietuvių būde ir politikoje (1)http://www.omni.lt/index.php?i$9359_70693$z_249223
