Augustas TAMALIŪNAS
Zakavolių kaimas (Varėnos raj.) su pušynais apaugusiu pailgu Laujos ežeru yra įsikūręs Merkinės pašonėje. Ideali vieta, bet, norint ją aptikti, apie geografiją reikia žinoti ne iš knygų.
Paežeryje augęs ir kitados gimdytojų namuką kauniečiams pardavęs alytiškis Stasys Vitkauskas (55 m.) šį gamtos perlą, matyt, retkarčiais aplankydavo, tačiau su kitoje Laujos pusėje gyvenančiu vienas kaip pirštas Sigitu Vitkausku, tėvo pusbrolio sūnumi, nedažnai susieidavo. Per didelis atstumas ir kilometrais, ir metų skaičiumi. Kita vertus, amžiaus skirtumas tikriausiai nėra esminis dalykas, kadangi pirmasis padraugaudavo su Vladu Gerveliu (35 m.), Alytaus policijos komisariato Viešosios policijos patrulių kuopos pareigūnu, dviejų vaikučių tėveliu. Juos siejo žvejybos interesai, kurie pastarajam šiuo atveju tapo lemtingi.
Štai ir tą ketvirtadienio popietę buvęs zakavoliškis gatvėje susitiko nuo tarnybos laisvą policininką. Taigi galima pažūklauti! Stasys Vitkauskas dievagojosi žinąs puikią vietelę savo tėviškėje, kur lynai ežere, girdi, plaukioja pulkais, kur lydekų ir kitų žuvelių nestinga. Vladas Gervelis susidomėjo. O ką, gal iš tikrųjų vakarą pašvęsti tokiam šauniam reikalui? Bėda buvo tik va kokia: jau spėjęs kažkur nukaušti ponas Stasys prie savo automobilio vairo sėsti nedrįso. Blaivus pareigūnas pasisiūlė jį pavaduoti, tad netrukus, prieš tai šoktelėję į parduotuvę ir apsirūpinę kiekvienam žvejui būtinu kliuksinčiu inventoriumi, bičiuliai įsitaisė "Audi 80" salone ir nurūko Zakavolių kaimo linkui.
Laujos pakrantę jie pasiekė jau po šeštos valandos vakaro. Sigito Vitkausko nerado namie. Meškerioti ar kitaip gaudyti žuvį nuo kranto nebuvo jokio ūpo, tuo tarpu valtis, kuria ketino plaukti į ežerą, suposi virš vandens prirakinta. Na ką gi! Belaukiant šeimininko, ne nuodėmė nuraškyti gardžią kaip žemuogė vieną kitą taurelę.
Deja, Stasio Vitkausko tolimas giminaitis vis nesirodė. Burnelių skaičius pasiekė tokią ribą, kad ilgiau laukti prašapusio viengungio Sigito pasirodė netikslinga. Rupūs miltai, naktis jau ant nosies, pradeda temti, o sodybos šeimininkas nerodo akių! Jau smagiai įšilę, jų nuomone, lydžiams, lynams bei kitoms žuvelėms graibyti tinkamai pasirengę atvykėliai pasiryžo žūtbūt išplaukti į ežerą. Susirado kaltą, taukšt pataukšt nukirto valtį laikiusią grandinę. Et, gaišti negalima, vėliau savininkui atsilygins! Vladas Gervelis pasičiupo vieną irklą, jo bičiulis įsiropštė ir atsisėdo ant suolelio.
Tuo tarpu, kai valtis nučiuožė vandens paviršiumi, netoliese meškeriojo iš Pelekiškių kaimo atėję ir ten pas savo giminaičius viešintys trys broliai Prieskieniai, Tomas, Robertas ir Evaldas. Pastarasis, jau aštuoniolikmetis, vėliau tikino, kad nė menkiausias karosas tądien nekibo ir kad jie nekreipė dėmesio, kur iriasi tiedu vyriškiai. Pastatė ausis ir sužiuro tik tada, kai pasigirdo pūkštelėjimas ir jį lydintys šūksniai. Valtis apvirto kone kitoje ežero pusėje, maždaug už aštuonių kilometrų nuo kranto, greta augančių vandens lelijų. Ar sujudėjo tas, kuris tūnojo ant suolelio, ar pusiausvyros neišlaikė yrėjas, tačiau abu vyrai atsidūrė Laujoje. Niekas nė nepamanė, kad ilgainiui gali nutikti nelaimė, nes iš pradžių kitame krante stovintiems atsitiktiniams žiūrovams įkritėlių pastangos įlipti į valtį kėlė tiktai šypseną. Apvožia, įsliuogia ir vėl apsivožia. Koneveikia vienas kitą už nerangumą, bet valties nepalieka, viską bando iš naujo. Vėliau paaiškėjo, kad nukirsta grandinė ir inkarą atstojantis svarmuo įsipainiojo į vandens lelijas, tačiau ežere besimurkdantieji to nenumanė ir veltui eikvojo jėgas. Lengviausia buvo palikti apvirtusią eldiją ir kapstytis į krantą, bet žūklauti susirengusiųjų širdys šitaip neleido daryti.
Kaip tik tuo metu namo sugrįžo Sigitas Vitkauskas. Devinta valanda vakaro, reikia sėsti į valtį, irtis į kitą krantą ir pagirdyti perdien žolę ten skabiusį arklį. Valties nerado, grandinė buvo nukirsta, kažkas Laujoje kapanojosi ir šūkčiojo, todėl šeimininkas pasičiupo kibirą ir įlipo į baidarę. Vėliau jis sakė, kad tiedu neprašė gelbėti, kad, priplaukus arčiau, Stasio bičiulis tik mandagiai pasisveikino. Jo giminaitis riktelėjo, kad Sigitas padėtų apversti valtį, bet šis papurtė galvą. Pats, girdi, įkrisiu. Nekvailiokit atseit, palikit ramybėje tą valtį ir duokitės į krantą, rytas už vakarą bus protingesnis. Tie suprunkštė ir toliau alsino jėgas. Baidarininkas nusiyrė pas arklį. Et, nusibos galynėtis su valtimi, tai sušlapę pareis! Grįžtant namo, Laujoje viešpatavo ramybė. Giminaitis su bičiuliu nepasirodė netgi naktį. Negi tyliai išvažiavo?
Tiktai kitą dieną paaiškėjo, kas nutiko. Murkdėsi murkdėsi Stasys Vitkauskas su Vladu Gerveliu ežere, bandė bandė apversti valtį, lipo lipo į ją ir krito krito atgal, kol galiausiai prarado paskutines galias. Bent jau antrasis. Mat pirmasis, anot vaikinų, dar sugebėjo nusikeikti, nusispjauti ir keliais rankų grybšniais pasiekti krantą. Išlipęs atsigrįžo - ogi draugužio nematyti! Ne kitaip, pamanė, kaip šis, galvai apsisukus, nuplaukė į kitą krantą. Šūktelėjo. Tas neatsiliepė. Tada Stasys apibėgo ežerą, bet Vlado niekur nerado. Trijų meškeriotojų, regis, irgi nebuvo. Nudrožė savo keliais į Pelekiškių kaimą. Šlapias kaip iš vandens ištrauktas ešerys laimingai išsikapstęs valties vertikas pamanė, kad žymiai jaunesnis policininkas nuvargęs tikriausiai griuvo į žolę ir užsnūdo. Pats taip pat nukėblino miegoti. Įlindo į daržinę ant šieno, įsirausė, kad sušiltų, ir prabudo tik rytmetį. Mašina buvo, apvirtusi valtis tebeplūduriavo, o bičiulio, deja, nebuvo nė kvapo. Kas čia galėtų būti? Nejaugi pėsčias išdrožė į namus?
Rytas už vakarą iš tikrųjų pasirodė esąs protingesnis. Vakar nepaklususi valtis šiandien pasidavė. Stasys Vitkauskas ją ištraukė, o tada dar sykį apibėgo ežerą, ūkčiodamas lyg pelėda. Vladas Gervelis neatsišaukė. Nelaimingas žvejys sėdo į savo automobilį ir kaip vėjas nudulkėjo į Alytų. Pasirodė, jog patrulis į darbą neišėjo. Šio draugužiui užnėmo širdis. Apie viską pranešė policijos komisariatui. Prasidėjo pareigūno paieškos, kurias, pasak Alytaus priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko pulkininko leitenanto Arūno Tautkevičiaus, labai apsunkino tai, kad valtis iš įvykio vietos buvo nutraukta, kad Stasys Vitkauskas, trys broliai Prieskieniai ir Sigitas Vitkauskas tiksliai neatsiminė, kurioje vietoje tatai nutiko. Kiekvienas rodė truputėlį kitur, todėl narai turėjo naršyti vis kitą Laujos plotą.
- Ežeras toje pakrantėje yra stebėtinai dumblingas, - vėliau pasakojo antrosios komandos viršininko pavaduotojas Vytautas Kazlauskas. - Paprastai skenduolį aptinkame per penkiolika minučių, na, gal per pusvalandį, o šįkart lavono ieškojome tris dienas, dirbdami trise ar keturiese po šešias valandas, ir vis tiek neradome. Vyrai net pradėjo įtarinėti, kad prigėrusiojo išvis nėra, aš irgi užsivilkau naro kostiumą. Dumblo - iki pažastų! Per pusmetrį nieko nematyti, o tiktai ženk žingsnį, sujudinsi dumblyną, visai ničnieko neregėsi. Kiek nupėsčiavome tokiu dugnu, verčiau neklauskit! Vienas rodo vienur, kitas - dar kitur, įtampa auga, paieškos stringa, akyse tavaruoja. Narai pervargo. Valdas Klusavičius, skyrininkas, tiesiogine šių žodžių prasme išvirto iš kojų. Išvežė į ligoninę. Atsigavo. Egidijus Mačernis, taip pat skyrininkas, pasijuto blogai. Klausą užgulė. Pamėgink ilgai išbūti trijų ar keturių metrų gylyje - ausyse skambės, būgnelius plėš! Spaudimas. Po pirmadienio darbų jau tiesiog neišmanėme, ką daryti. Pasigirdo šnekos, kad tai, girdi, mįslingas dalykas, kad paskenduolio atseit nė būti nebuvo, o jis ėmė ir antradienį išplaukė. Pats. Pražuvėlio giminaičiai staiga išvydo iš vandens kyšant lyg ir žolių kuokštą, lyg ir bangelių teliūskuojamus viršugalvio plaukus. Tai ir buvo tiek dienų ieškotas Vlado Gervelio kūnas.
Alytaus rajono teisės medicinos ekspertas Leonas Urbonavičius beregint atvyko prie Laujos ežero ir čia pat apžiūrėjo negyvėlį. Aptiko kelias kraujosruvas, bet senesnes. Vėlesnis skrodimas parodė, kad žmogus neabejotinai prigėrė pats. Matyt, bemėgindamas apversti valtį, įtraukė į plaučius vandens, užspringo, štai ir nugrimzdo. Be šūksnių, sako. Kodėl dar prieš tai neplaukė į, regis, netolimą krantą, nežinia. Lygiai po savaitės, kai tatai nutiko, jis buvo palaidotas.
Kuo tai baigėsi, jau žinome. Zakavolių kaimo grožis nenublanko, tiktai gaila, jog Lauja pasiėmė auką. Matyt, į panašią žūklę einantiems žvejams reikėtų pagalvoti, ką dar, be žuvelių traukimo inventoriaus, su savimi pasiimti, antraip pasekmės, kaip matote, būna gana tragiškos.
