Valdas MAČYS
Aš noriu pamiršti. Viską. Na, beveik. Čia, "zonoje", įdegusius raumeningus kūnus valdo gašlios iškrypusios sielos, prisiminimų našta grasina perpildyti ir taip šlykštaus dvoko sklidiną smegenų sritį, užpildama dar nesuterštus vingius. Galbūt pasirodys keista, bet tokių liko. Būtent čia, pilko betono ir spygliuotų vielų apsuptyje, man pavyko suvokti, kas slypi už, atrodytų, abstrakčiai banalios sąvokos - žmogiškumo. Būtent čia. Net nežinau, kaip prie to priartėjau, juk visą sąmoningą savo gyvenimą ėjau priešinga kryptimi. Vanduo ir ugnis. Jie neturi teisės susitikti, kaip aš, profesionalus žudikas, neturėjau teisės susitikti jo, žmogiškumo. Tai tolygu mirčiai. Profesinei mirčiai. Ko vertas žmogus be profesijos?..
Aš sportuoju. Aš labai daug sportuoju. Tik taip pavyksta pabėgti nuo pilko realaus pasaulio. Tik taip apgaunu juodas mintis ir įkyrius, kas akimirką vis taikančius įsibrauti prisiminimus.
Mes tik baigėme apšilimą ir ant štangų sumetėme darbinius svorius, kai į salę įvirto Fju. Ambalo "duchelis".
- Valdai, tau skambina, - vos išlemeno iš užančio traukdamas telefoną "Nokia".
- Kas?
- Aš nežinau, - jo balsas, kaip ir ranka, virpėjo.
Ką tas Ambalas su savo "dūchais" daro, kad tie "užzombinti" vaikšto?
- Šucheris stovi?
- Aha.
Vos išgirdus Tado balsą mintys pačios persuko visą mano žinomų keiksmažodžių popuri. Pyzdiec treniruotei. Tas apsigimęs pliurpa, neišnešiotos kalės neišnešiotas vaikas, ragelio net į rankas neima, jei numatoma pokalbio trukmė nesiekia valandos ar pusantros. Čia, ir tai tik labai nekalbiam pašnekovui, taikomas minimumas. Šunsnukis, vardu Tadukas, gali pliurpti ir pliurpti, ir... pliurpti. Tikrai gali. Įtariu - net miegodamas.
Ir ką gi man dabar su juo daryti? Galėčiau aš tą Tadą ant trijų raidžių, taip sakant, bet... Net šešių rinktinių žodžių kombinacija vakar nepadėjo. Per daug grubiai irgi nesinori. Juk visą "grievą" jis organizuoja. Kelius į "zoną" vaikis kapitaliai pramynęs. "Zaprietas" ne "zaprietas", bet jei reikia, tai tą pačią dieną viskas būna pristatyta. Na, raumenys jau ataušo, tad liko vienintelis variantas - kalbėti. Vis vien, jei jau priskreto kaip lapas prie š... (atsiprašau - medaus), tai tikrai neatšoks. Dabar tereikia patogiau įsitaisyti. Skrydis į Niujorką, kiek atsimenu, užima mažiau laiko nei paskutinis, vakarykštis, pasipliurpimas. Na nieko, iki vakarinio patikrinimo, tikiuosi, spės Tadunia atsišnekėti.
- Ei, tai tu jau gali kalbėti ar dar ne?!
- Kalbėti dar ne, bet klausytis - tikrai taip. Tavęs, Taduk, aš visada pasirengęs klausytis. Nors naktį. Nors ant bobos gulėdamas. Visada, - ironizavau puikiai žinodamas, jog tai nieko neišspręs.
Jis vis vien nesupras, o jei ir suprastų... Tadas tiesiog nemoka pykti. Vargu ar "žulikų" pasaulyje įmanoma rasti dar nors vieną tokį egzempliorių. Jis nepakartojamas. Ekskliuzyvinis.
- Tu, Valdai, primeti, kur aš dabar? - klausimas, į kurį netrukus pats ir atsakys. Matyt, tik todėl aš jį toleruoju - juk neįmanoma rimtai pykti ant radijo. - "Vilone"! O, kad tu, Valdai, pamatytum, kokios pupytės šalimais!.. Susileistum. Aš tau sakau. Papai..., pamatytum tu papus! Sakau, be silikono čia neapsieita. O kojos... nu... iki pažastų. Ne! Ilgesnės! Aš tau sakau...
Laida "Leiskite man pakalbėti" prasidėjo.
- Ei, Fju, pastatyk suoliuką ana ten! - ranka mostelėjau į kampą, kur kabojo keli iki šiol nematyti plakatai.
- Ką sakai?
- Čia ne tau, Taduk! Ne tau!
Moterys. Visa "Rusijos fitneso žvaigždžių" serija. Pagaliau! Tie nuo laiko pageltę Švarcai, Šen Rojai ir kiti mėsgaliai jau seniai visiems atsibodę.
- Fju, kas čia taip pasistengė?! - šįkart, kad nepertraukčiau Tado monologo, telefoną prispaudžiau prie kojos.
- Čia tas zaliotnas. Berods, iš Jekaterinburgo. Vakar banderolę gavo. Ten tos... nu, šitos buvo. Sekcijoj norėjo kabinti. Nindzė užgnylino, kad į salę, mol, reikia. Nieko jis ten ir nesispardė. Aš pats dar ir priklijavau.
Tadas vis negalėjo "nušokti" nuo moteriškos temos:
- ... Prikaliau. Abi pasirašė. Ką aš su dviem ir veiksiu, nu?! Eik tu, kai prigeriu, man tiek ir nestovi. Gal šiandien tiek nesiurbt? Kaip manai, Valdai? A? Ne, nu kas ir būtų, jei dėl kokių kalių gert žmogus nebegalėtum?!!! Va, specialiai dar "Johny Walker" butelaitį užsisakysiu! Ė, Valdai, aš čia galvoju, nu nebūtum tu stvolo į tą "Čikagą" pasiėmęs, tai... ė... kartu šiąnakt kekšėm klynus draskytume. Na chrien tau jo prireikė. Juk žinojai, kad mentai tam Panevėžy kaip išfakinti neršia. Tik šustresnį aparatą pamato... Blia, nu! Trajaką už supistą pūšką įklijavo. Aš ir sakau...
Bjauriausia, kad šįsyk Tadas buvo teisus. Velniam aš tą "pistiką" mašinoj tampiau? Du šimtai trisdešimt ketvirtojo - pirma. Treji metai sustiprinto režimo. Kartais net juokas suima, kai pagalvoju. Kiek priviręs visko per savo neilgą gyvenimėlį, o čia už šūdą, atsiprašant, kažkokį!.. Ai, ką čia dabar prisimint! Įdomu, kokias ten "šušaras" Tadukas nukabino? Jei kaip tada... cha cha! Kai nupiešė telefonu - mis Lietuva. Čia minimum. Net pažiūrėt su chebra nulėkėm. Įvirstam į "kabaką", o ten... cha cha! Geras ūkininkas į melžėjas tokios "šluotos" neimtų, kad karvės iš siaubo neužtrūktų. Ką ten tos jo..., kai prieš akis - krūva plakatų su pasportavusiom rusaitėm! Nechujovom tokiom. Ne kūnai, o skulptūros. Apie celiuliutus ar nudribusias subines net kalbos nėra. Gerai būtų nors vieną šiąnakt, taip!.. Ta papinga blondinė... uch! Visgi snukis gal per daug kekšiškas. Taip, kas čia dabar? Va, ta tai... o! Pala pala, čia gi... čia gi Sonia! Ne, ne, kažkokia nesąmonė! To negali būti! Iš kur?! Kodėl Sonia!? Kas ją čia?..
- Ei, Valdai, tu ten girdi?! Ei!
- Nu!
- Tai ko atvežt?
- Ką?
- Atvežti ko, klausiu?
- Atvežti? Duonos... ir gėlių!
***
Rusija. Ruduo. Troškus pramoninio didmiesčio smogas. Krintantys per klaidą išlikusių, o gal tiesiog labai trokštančių išgyventi pavienių medžių lapai. Jokios romantikos. Jokios. Ne to aš čia ir atvykau. Darbas. Tiesiog toks darbas.
***
Ovidijus. Aš nežinau, kodėl šis vaikis davė parodymus. Tikrai nežinau. Jį gerbė. Auksinės rankos. Apsigimęs talentas. Tiesa, siauros specializacijos. "Mercedes", BMW, "Audi". Viskas. Kitką jis demonstratyviai ignoravo. Niekas ir nepristojo. Prabangūs vokietukai - tai prabangūs vokietukai. Jų paklausa visada būdavo.
"Rišo" jį atsitiktinai. Pats kaltas. Be "šucherio" "ant dielos" ėjo. Jie su pana (turėjo jis ten tokią Astą) į "kabaką", berods, "Indigo", šliaužė. Vakaras. Tylu. "A6" vokiškais numeriais ne vietoje stovi. "Prakrūtkė", lyg tyčia, kišenėje voliojasi. Čia jau kiekvienas, taip sakant... Pasirodo, "padstavkė". "Mentovska". Iš lenkų patirties ir darbo metodų mūsų šaunioji policija pasisėmė. Kvalifikacija - dalykas geras. Kas supranta, aišku.
Prašnekino "mentai" jį staigiai. Jau kitą dieną "chebrą" sėmė. Visus. Na, beveik. Va tiek "beveik" man ir zvanktelėjo. Ne, ne iškart. Su advokatais, kietais advokatais, pasikonsultavę. Vyrai Lukiškėse pasirodė normaliai... Galingas "malkas" atlaikė. Nė vienas "raskolo nedėjo". Nė vienas. Visų pilnai išsukti gal ir nepavyks, bet bent jau maži "srokai" - realu. Vienintelė problemėlė. Tokia maža, bet... problemėlė. Ovidijus. Jo parodymai teisme - peilis. Į pačius paširdžius. Kas tokius ir gimdo?
Nežinau kaip, bet žinau, už kiek vienas ONTT karininkas, šiaip jau nieko bendra su ta byla neturintis, sugebėjo gauti Ovidijaus adresą. (Cha, Rusijoje "pydarą" paslėpė. Originalu. Sakyčiau, netgi labai. Išmoko "mentai" galų gale su įslaptintais liudininkais dirbti.) Kiekvienas kailis turi savo vertę. Net ir Judo.. Jis atsiėjo brangiau už brangiausius "Nijolės" kailinius, bet... jie būtų sumokėję ir daugiau. Dvigubai daugiau. Kad ir nušiuręs, kad ir prasmirdęs, bet jis to tikrai vertas.
Nors jie visi spėjo karštai "pasiilgti" Ovidijaus, tačiau garbę jį aplankyti suteikė man. Specialybė mano kitokia - lankyti. Kelionės, kitas išlaidėles apmoka, aš ir... aplankau.
***
Butas. Trijų kambarių. Šiek tiek apdryžęs, bet švarus. Sakyčiau, netgi savotiškai jaukus. Jis Vitalkos. Vieno iš tų "beveik" armijos laikų draugelio. Teko pasinaudoti šiuo variantu. Nurodyti savo pavardę kokiame viešbutyje neturėjau jokio noro, o čia... Vitalka priklauso vienai chebrai. Iš pirmo žvilgsnio "torpeda". Taip tobulai nuslėpti intelekto neįmanoma. Net bulterjero snukis gerokai išraiškingesnis. Ir apskritai nelabai mėgstu tuos tipinius žemakakčius stambiasnukius, apaugusius steroidiniais raumenimis. O dar tos auksinės grandinės ant kaklų.
- Čia tau raktai! Va dar ir nuo mašinos! "Žiagas". Trečiukas. Raudonas. Kieme stovi. Rasi! Šaldytuve degtinė. Alus. Dar šlapios dešros yra. Stvolas, sakė, reikės, spintoj. TT. Švarus. Tai tiek. Man reikalai. Ryt paprikolinsim. Iki! - viską išpylęs vienu ypu, Vitalka kumščiu "lengvai" stuktelėjo man į petį ir dingo tarpduryje.
Sako, katinas, įleistas į jam nepažįstamą patalpą, tol nenurimsta, kol neapšniukštinėja visų kampų. Aš ne katinas, bet... O butas ne toks jau ir nudryžęs, kaip pasirodė iš pirmo žvilgsnio. Tik kad tas "homo komunalinis sovietikas" ir "naujasis rusas" stilių derinys labai jau neįprastas į Vakarus orientuoto lietuvio akiai. Kaip ten bebūtų, bet metro įstrižainės "Sony" nebūtina statyti ant dėdulės Brežnevo laikus menančio "Horizonto". Itališki odiniai baldai ir nuzulintos kartoninės grindys? Gal ir visai nieko, bet... keistoka. Dar keletas šokiruojančių smulkmenų, kol nuo sotaus gyvenimo surambėję mano smegenys pagaliau suvokė - stiliai čia tikrai niekuo dėti. Vitalka išvis vargu ar žino, ką tas žodis reiškia. Jį puikiausiai pakeičia kitas žodelytis - "turiu". Televizorių už "štuką" žaliųjų. Turiu. Muzikinį centrą už du? Aišku! Penktą, visokiais "pribumbasais" aptaisytą BMW (būtent tokiu, kiek spėjau pastebėti pro virtuvės langą, Vitalka išsuko iš kiemo) - aišku, turiu! Tikrų vyrų tikras aparatas. "Krūta", ar ne?!! Tiek to, velniop tos draugiškos kaimyninės šalies kultūrines subtilybes. Laikas pasidomėti darbo įrankiu. Pistoletas, nuo kurio dar nenuvalytas NZ sandėliuose naudojamas konservuojantis tepalas, guli tiesiog tuščios lentynos vidury. Greta voliojasi dvi dar storiau suteptos apkabos, dėžutė šovinių, duslintuvas. Pastarasis, panašu, gimė kažkokiame rūsyje, o ne vienoje iš Gynybos ministerijai priklausančių gamyklų. Prieš paimdamas išvalyti šį už fantastišką mušamąją galią ir palyginti mažą kainą kilerių tiesiog dievinamą ginklą, užsitempiau plonytes veršiuko odos pirštinaites. Kam gi palikinėti ne vietoje savo pirštukų atspaudus! Dar net nepradėtą darbą nutraukia įkyrus durų skambučio kleksėjimas. Krūpteliu. Šiek tiek sutrinku. Iš tepaluose paskendusio TT dabar jokios naudos, tad užtrenkęs spintos duris kišenėje sugraibau masyvią nuosavo 226-ojo "Sig Sauer" rankeną. Maža kas. Gal kaimynė druskos, kas vargu ar, o gal... Rusija yra Rusija. Galų gale Viciokas raktus tai turi, o ir pasirodyt šiandien nežadėjo. Pradžioje kilusią pagundą nutykint ir žvilgtelt pro akelę kaip pačią idiotiškiausią atmetu. Pro akelę į akelę pora gramų tau švinelio - kaip toj "liaudies" dainoj sudėta. Ką ten pora gramų, - visą 45 kalibro piliulę gali įsodinti. Implantacija, taip sakant. Labai jau madinga pastaruoju metu tai tapo. Kol aš čia mintis rikiuoju, kol ką, garsiai trakšteli ASSA, "made in China" užrakto variantas. Nors mano lūpos kietai sučiauptos, mintimis nuslysta riebus neverčiamo "tarptautinio" keiksmažodžio angliškas variantas - fuck! Kartu bandau prisiminti, kiek Šyva, Bhata, Guta ir kitos jogų rūšys bei porūšiai leidžia nekvėpuoti. Berods, mėnesį. Tai iki dalinio (o gal pilno?) pašvinkimo. Manau, man tiek ilgai neteks susilaikyti, juolab kad koridoriuje sukaukši moteriški kulniukai.
- Oho! Yra kas nors? Valdas! - truputį kimtelėjęs balselis pasiekia mano ausis.
Ką ten ausis - kepenis, inkstus, net širdį pasiekia, primindamas, kad retkarčiais reikia ir plakti. Atsileidžia ištiestoje rankoje mėšlungiškai ginklą spaudę pirštai. Dar neskubu slėpti patikimo šveicariško penkiolikašūvio, tačiau vidinė įtampa šiek tiek atlėgsta. Velnias, meditacija kokia užsiimti ar ką? Paskutiniais metais visai be nervų likau. Na, tikras psichas, o psichui ir iki psichuškės, žinia, nebetoli. Cha, psichuškės?! Gerai bus ir Lukiškės. Bent jau man iki jų tikrai gerokai arčiau.
Kaip ir tikėjausi, koridoriuje stovėjo 90x60x90. Čia jau nei fantazijos, nei vaizduotės pasitelkti iš anksto tikrai nereikėjo. Žiūrinčiam "Sony", važinėjančiam BMW, ant kaklo tampančiam kilogramą aukso Vitalkai merkti pimpalą į kitokias proporcijas turinčią moteriškę būtų tiesiog prieš draugus nepadoru. (Kad čia jo "tiolka", man nekilo nė menkiausios abejonės. Ir raktą nuo buto turi, ir kad svečių yra, perspėta.)
Jei jau pradėjau kvėpuoti, tai turbūt teks ir prabilti. Taigi demonstratyviai užsikišęs "vamzdį" burbtelėjau:
- Labas!
- Sonia. Jūs turbūt Valdas? - daugiau konstatavo nei paklausė "tiesiog Sonia" ir net nelaukdama savo klausimo-teiginio patvirtinimo malė toliau: - Būsim pažįstami. Suprantate...
