Dalaso “Mavericks” krepšinio operacijų prezidentas ir vienas Lietuvos rinktinės trenerių Donnie Nelsonas yra išskirtinė asmenybė. Amerikietis padėjo Lietuvai nuo pirmosios jos olimpiados po nepriklausomybės atgavimo 1992 metais Barselonoje iki pat triumfo Švedijoje praėjusiais metais. Amerikietis prisipažįsta, kad dėl savo tėvynės galėtų paaukoti gyvybę, tačiau priduria, kad Lietuva jam yra antri namai, ir nuolat lietuviškai kartoja: “Viskas Lietuvai”.
Lietuvos rinktinei dar negrįžus iš draugiško turnyro Madride D. Nelsonas jau viešėjo Vilniuje, kur dalyvavo tarptautiniame trenerių seminare (amerikietis vedė vienas pratybas ir buvo labai šiltai sutiktas seminaro dalyvių).
Paklaustas, ar sutiktų duoti interviu, D. Nelsonas ilgai nedvejojo: “Taip, jei kas nors atneš man alaus”.
Gera atsilyginti Lietuvai
Ką manote apie trenerių seminarą? Ar ne keista, kad Lietuvoje, kuri vadinama krepšinio šalimi, toks renginys vyksta pirmą kartą?
Esu dėl to nustebęs, nes Lietuva turi šlovingą praeitį, kuria gali didžiuotis. Ne tik nuo nepriklausomybės atkūrimo, bet ir Sovietų Sąjungoje lietuviai buvo dominuojanti jėga krepšinyje. Ką jau kalbėti apie prieškarinius pasiekimus.
Didžiuojuosi dėl to, kad esu vienas iš šio renginio dalyvių.
Ar toks seminaras nusileidžia lygiu tiems, kurie rengiami kitose šalyse?
Iki tol esu dalyvavęs seminaruose su Delu Harrisu (“Mavericks” treneris - aut. past.). Teko dalyvauti seminaruose Serbijoje ir Juodkalnijoje - ten suvažiuoja treneriai iš visos Europos. Čia taip pat yra trenerių iš Europos, nors daugiausia iš Lietuvos. Malonu matyti jaunus veidus, laikančius tušinukus. Gera žinoti, kad gali kuo nors atsilyginti šaliai, kuri padarė tiek daug man ir mano karjerai.
Ar būdamas jaunas pats dalyvavote tokiuose seminaruose?
Važinėjau po visą Europą ir JAV. Tai yra savotiškas mokymosi būdas. Sėmiausi patirties iš daugelio trenerių. Šalia mano tėvo yra nemažai NBA trenerių, kurie yra puikūs specialistai. Vladas Garastas daug ko mane išmokė. Jonas Kazlauskas, Antanas Sireika - visi jie padarė man įtaką. Būdamas seminare mielai dalyvavau kituose užsiėmimuose ir buvau sužavėtas Kęstučiu Kemzūra.
Lietuva - tarp favoritų
Ar turėjote laiko analizuoti Lietuvos varžovų pasirengimą olimpiadai?
Taip, kiekvienas buvo nustebintas JAV pasirodymo prieš Vokietiją ir beviltiško pralaimėjimo Italijai. Manau, kad yra vos keletas komandų, kurios gali laimėti medalius. Manau, kad Lietuva yra tarp jų.
Tai jau mano ketvirtoji olimpiada. Kiekviena Lietuvos komanda yra skirtinga ir turi savo veidą. Ta komanda, kurioje žaidė Sabonis, Marčiulionis, Kurtinaitis, Chomičius, buvo kitokia nei ta, kuri praėjusiais metais laimėjo auksą Švedijoje.
JAV atvėrė duris ir yra galimybė pakovoti netgi dėl aukso. Olimpiada nėra tokios varžybos, kur laimi geriausias - daug priklauso nuo to, kam šypsosi sėkmė ir kas gali sužaisti gerai reikiamu momentu, yra geriau susižaidęs. Tai panašu į žvejybą - jei esi geras žvejys, tai negarantuoja, kad būtinai pagausi žuvį. Tai, be abejonės, padidina jo galimybes, bet būna dienų, kai sėkmė nusisuka ir grįžti be niekuo.
Kaip vertinate Lietuvos pasirengimą olimpiadai? Ar verta komandai rodyti viską, ką sugeba ir ką yra suplanavusi Atėnams?
Geras pavyzdys yra JAV rinktinė. Manau, kad negali tiesiog įjungti mygtuką ir iškart susižaisti, pagauti ritmą. Svarbu žinoti, kad vyksta pasirengimas pagal planą ir kad komanda pamažu įgauna sportinę formą.
Mačiau Lietuvos rinktinės žaidimo įrašus. Nemanau, kad staiga galima priversti žaidėją mesti 80 proc. baudų, jei iki tol jis pataikydavo 60 procentų. Tačiau viskas gali pasikeisti įžengus į didelę olimpinę sceną. Lietuvos komanda jau tris kartus įrodė, kad yra įpratusi prie šio renginio.
JAV netrūksta pasitikėjimo savimi
Ar galėtumėte sutikti su tuo, kad JAV rinktinė per daug pasitiki savo jėgomis?
Nepamenu nė vienos JAV rinktinės, kuriai stigtų pasitikėjimo savimi. Tačiau daugelis jaunų krepšininkų nesupranta, kad tai yra kitas žaidimas, ypač jei nesi patyręs olimpiados ritmo. Ši rinktinė yra jauna ir nepatyrusi ir tai turėtų jai kelti didžiausią rūpestį.
Ar pritartumėte, kad amerikiečiai nėra pratę prie zoninės gynybos?
Zoninė gynyba jau yra ir NBA, tačiau tai nėra tai, kaip daugelis krepšininkų žaidė visą savo karjerą. Atakuojant prieš zoną reikia labai gero susižaidimo ir tarpusavio supratimo komandoje. Gali turėti penkis maiklus džordanus, bet jei Maiklas A nežino, ką darys Maiklas B - tai bus problemiška.
Kaip paaiškintumėte, kad daugelis JAV žaidėjų atsisakė žaisti savo rinktinėje?
Tai individualus sprendimas. Kiekvienas turi suprasti, kad sprendimas turi būti gerbiamas. Tai, kad žaidėjas nežaidžia už savo šalį, nereiškia, kad jis nėra patriotas. Būna įvairių priežasčių - sveikata, problemos šeimoje.
Santykiai yra svarbiausia
Lietuvoje toks žmogus yra Žydrūnas Ilgauskas. Ar esate su juo kalbėjęs?
Pirmas dalykas, kurį pasakiau, - viskas Lietuvai. Jis turi savo priežasčių ir turime gerbti šį sprendimą. Ar jis padėtų mums? Be abejonės. Bet ir be jo mes rungtyniavome pakankamai gerai. Žydrūnas didžiuojasi būdamas lietuvis, tai supratau iš mūsų pokalbio.
Ar dažnai prisimenate pergales, kurias iškovojote kartu su Lietuvos rinktine?
Visada gera pašnekėti su žaidėjais. Kartu laimėjome medalių, turime daug prisiminimų. Tai yra šeima, ypač jei sekasi sporte - tai sutvirtina santykius. Momentai, kai laimėjome olimpinius medalius, nepamirštami. Taip pat nepamirštami žmonės, su kuriais tuo metu buvai. Svarbiausia yra santykiai - man jie daug svarbesni už tris bronzos medalius. Tai tik metalo gabalai, kurie guli namie. Nesakau, kad jų nevertinu - jie yra ten, kur turi būti.
Lietuva - antri namai
Viename iš interviu prisipažinote, kad daugiau niekad netreniruosite jokios komandos prieš JAV rinktinę.
Žinote, kas nutiko Sidnėjuje? Lietuva man yra antri namai. Atvažiuodavau čia nuo 1985-1986 metų. Tai būtų tas pats kas klausti, ką aš myliu labiau - tėvą ar motiną. Čia negali pasirinkti. Jei reikėtų, galėčiau mirti dėl savo šalies - tai labai asmeniška, nes daugelis žmonių taip nesijaučia. Negalite man pasakyti, kaip turiu jaustis.
Sėdėdamas ant Lietuvos rinktinės suolelio tose varžybose labai dvejojau. Jaučiau, kad negaliu visa jėga atlikti savo darbo. Jei negaliu atlikti savo darbo 100 procentų - negaliu sėdėti ant suolelio.
Su Lietuvos rinktine esu dėl pažinčių. Tačiau taip pat ir dėl to, kad Lietuvos ir JAV istorija panaši - abi šalys išsivadavo iš priespaudos. Prisimenu, kaip 1992 metais laimėjome bronzą prieš NVS komandą dėl daug svarbesnių priežasčių nei krepšinis. Tai turbūt įsimintiniausia akimirka per visą mano karjerą.
Po rungtynių Vytautas Landsbergis - žmogus, kuris stovėjo prieš rusų tankus, užėjo į rūbinę. Atidarėme šampaną, apvilkome jį marškinėliais su Lietuvos simbolika ir dainavome nacionalinį himną. Tai buvo labai emocionalu.
Laimingiausias vaikinas pasaulyje
Ar po rungtynių prieš JAV Sidnėjuje jus vadino išdaviku?
Taip, bet man tai nerūpi. Viskas, kas man rūpi, yra daryti tai, kas atrodo teisinga. Žmonės aplinkui man neegzistuoja, nors juos ir gerbiu. Negali leisti žmonėms iš šalies kontroliuoti savo gyvenimą, turi daryti tai, kas atrodo teisinga. Ar matote, kur tai yra (rodo į Lietuvos vėliavą ant savo marškinėlių)? Prie pat širdies.
Kaip sakiau, man nebuvo lengva. Po tų rungtynių vaikščiojau po olimpinį kaimelį ir būsiu atviras - nežinau, kiek ilgai dar galėsiu tai daryti. Negaliu atlikti darbo atmestinai. Manau, kad komanda supranta ir gerbia mano poziciją.
Kasmet man vis sunkiau tai daryti, nes turiu darbą. Turėjau prisijungti prie komandos anksčiau, bet negalėjau dėl savo įsipareigojimų. Birželis turbūt pats svarbiausias mėnuo komandos prezidentams ar generaliniams vadybininkams - vyksta naujokų birža. Liepą prasideda laisvųjų agentų laikotarpis. Turiu būti Belgrade arba Madride, tačiau vyksta sunkios derybos. Nežinau, kaip jūs jaustumėtės. Per pastarąsias dešimt dienų septyniskart keičiau savo bilietus. Kartą jau privažiavau oro uostą, pridaviau bagažą ir sulaukiau skambučio - tai buvo potencialūs mainai ir turėjau grįžti. Aš nesiskundžiu - esu laimingiausias vaikinas pasaulyje, nes darau tai, kas man patinka ir už tai man moka. Bet turiu daug pareigų klube, tad darosi vis sunkiau vykdyti įsipareigojimus Lietuvai.
Viename iš interviu sakėte, kad dėl Šarūno Marčiulionio galėtumėte pramušti galva sieną.
Šarūnas yra priežastis, dėl kurios įsitraukiau į Lietuvos krepšinį. Kai praėjusiais metais laimėjome auksą Švedijoje, žmogus, kurio puoliau ieškoti, buvo Šarūnas. Tai buvo išskirtinės akimirkos. Pasakiau jam, kad be jo nebūčiau trijų olimpiadų ir Europos čempionatų dalimi. Ypač 1995 metų Europos čempionato, kur iš mūsų buvo atimtas auksas.
Šarūnas supažindino mane su mano žmona. Niekada nesugebėsiu jam už tai atsilyginti.
Kalbėjosi Romanas Buršteinas
www.krepsinis.net
“Respublika”
