Vietoje laukto Kalėdų stebuklo - skausmo ir nežinios kankynė
Irena ZUBRICKIENĖ (Irena LAKAVIČIŪTĖ)
Iki šiol gana ramiai tekėjusią Pilviškių kaimo (Vilkaviškio raj.) gyventojų Onaičių kasdienybę, kurioje būta ir geresnių, ir blogesnių dienų, sudrumstė netikėtas įvykis - nuo praėjusių metų gruodžio 17 - osios į namus nebesugrįžta dviejų vaikų motina Ramutė Onaitienė (35 m.). Moters vyras Sigitas (38 m.) prisipažino esąs įkalintas dvejonėse: jeigu žmona gyva, ji negali taip skaudinti savo šeimos ir nieko nepranešti, o kad ji jau mirusi - dar niekaip nesinori tikėti.
Išėjo pas draugę
Tądien Ramutė, traukiniu grįžusi iš Kazlų Rūdos (Marijampolės apskritis), kur aplankė savo tėvus, kartu su vyru ir abiem vaikais sėdo prie televizoriaus ir dalyvavo loterijoje. Vienas iš keturių turėtų "Teleloto" bilietų buvo laimingas - šeima išlošė šešis litus. Nuotaikingai aptarinėdami mažutę sėkmę ir apgailestaudami, kad nepavyko "sučiupti" didesnio laimikio, Onaičiai dar pavakarojo, ir Ramutė pasišovė aplankyti maždaug už pusės kilometro gyvenančią draugę. Sigitas buvo neseniai susilaužęs koją, tad eiti kartu su žmona neketino. Ramutė žadėjo sugrįžti po poros valandų - dar iki vidurnakčio.
Moteris namuose nepasirodė nei tą, nei kitą vakarą. Anot Sigito, žmona ir anksčiau yra nenakvojusi namuose, tačiau visuomet iš anksto pasakydavo, kad negrįš, arba vėliau paskambindavo telefonu. Vyriškį pradėjo graužti bloga nuojauta. Vaikai - dešimtokas Aurimas (15 m.) ir aštuntokė Vilma (14 m.) - taip pat tik žvilgčiojo paslaptingai vienas į kitą ir nerimavo, kad mama nepareina.
Kasdien - prie Šešupės
Po dviejų parų namiškiai pradėjo savarankiškas R. Onaitienės paieškas. Draugei, pas kurią Ramutė svečiavosi, paliudijus, kad prieš vidurnaktį ji išėjo šiek tiek išgėrusi, buvo apeiti visi galimi keliai, apžiūrėtas pakeliui esantis karjeras. Sigitas įsitikinęs, kad pavojingų ar klaidžių vietų aplinkui nėra - kur nors užkliūti beveik neįmanoma. Jis ir vaikai su pusbroliais apėjo visus Ramutės pažįstamus, pas kuriuos ji galėjo būti užsukusi, bet veltui. Vildamasis, kad žmona dar pareis, Sigitas neskubėjo liūdinti ir gąsdinti jos bei savo tėvų, kitų Ramutės artimųjų, užtat vėliau iš jų susilaukė priekaištų, kad buvo prarasta nemažai svarbaus laiko. S. Onaitis nesikreipė ir į ekstrasensus, aiškiaregius, nes jais sakė netikįs. Laukimu kvėpuojančiuose namuose, dingus Ramutei, gimė savotiškas ritualas - kasdien apžiūrėti per Pilviškius tekančią Šešupę ir jos pakrantes. Sigitas, vilkdamas sugipsuotą koją, lydimas dukros, bet kokiu oru pėdina jau išvaikščiotais keliukais, ieškodamas kokių nors reikšmingų ženklų, vildamasis ką nors naujo sužinoti. Susitaikyti su mintimi, kad kurią nors dieną gali išnirti dingusiosios lavonas, namiškiai dar privengia. R. Onaitienės paiešką paskelbę pareigūnai neatmeta versijos, kad nutirpęs sniegas gali atskleisti savo kraupią paslaptį ir atimti paskutinę Onaičių viltį.
Nešventiškos šventės
Sigitas sakė, kad jo šeimoje netikėtai apsigyvenusį nerimą dar labiau paaštrino metų pabaigos švenčių šurmulys, sklidęs bene iš kiekvienų namų. Onaičiai, dar nenujautę nelaimės, taip pat jau buvo aptarę, kur ir kaip švęs. Didelių linksmybių šeima neplanavo, nes gruodis vieną po kitos pažėrė jiems kelias nelaimes: mirė Ramutės močiutė, po to - Sigito teta, artimas giminaitis nusipjovė pirštą, kurį teprisiuvo mikrochirurgai, o Sigitas susilaužė koją. Vis dėlto Onaičių vaikai, nors jau paaugę ir gana savarankiški, laukė artėjančių švenčių. Vilmutė sušniukštinėjo, kad mama jau nupirko kvepalų tėčiui, tad Kalėdų senelio vizito tikėjosi ir pati. Aurimas, stebėtinai geras virėjas ir kepėjas, dažnai pavartantis žurnaliuką "Paragauk", su mama jau buvo aptarę, kokius gardumynus keps švemtėms. Deja, Kūčių vakarienę Onaičiai valgė tik trise. Sigitas prikepė žuvies, Aurimas pagamino kitokių patiekalų, Vilma po papuošta eglute padėjo mamytės paruoštą dovanėlę tėčiui. Tyliai susėdusi trijulė laukė švenčių stebuklo - kad duris pravertų mama ir žmona.
- Šuo tik "amt", ir šokam visi prie langų, - švenčių nuotaiką apibūdino mažakalbis Sigitas. - Panašiai praėjo ir Naujųjų metų naktis. Norėjau, kad nors vaikai būtų linksmesni, todėl visi trys išėjome pas mano brolį. Kai sugrįžę rakinome duris, rodės, girdėjome vienas kito širdies plakimą - o gal Ramutė parėjusi? Dar sako, kad būna stebuklų…
Užgrūdino "mikučių vargai"
Sigitas, dar nepraradęs vilties žmoną pamatyti gyvą, svarstė, ar galėtų jai atleisti, jeigu paaiškėtų, kad tokią kančią šeimai ji suteikė savo noru. Santūriai žodžius renkančio Sigito teigimu, būtų problemų. Vyriškis neslėpė, kad dienomis jam lengviau - aplinkui vaikai ir jų rūpesčiai, budėjimas prie telefono, laukiant gerų naujienų, o štai naktis norėtųsi išrauti iš kasdienybės - tai žudanti kančia ir atsakymų nerandantys klaustukai. Vis dėlto Sigitas pasidžiaugė, kad tik šeimos bėda jam parodė, kokie jau supratingi ir savarankiški jų vaikai. Vilmos nereikia raginti susitvarkyti namuose, o Aurimui nereikia priminti, kad kibire baigėsi vanduo ar kad reikia palesinti paukščius. Parbėgęs nuo šulinio, dešimtokas guviai sukasi ir virtuvėje prie krosnies. Kai tėvas nušlubavęs prie upės, sūnaus pareiga - pagaminti karšto maisto staiga sumažėjusiai šeimai. Keliolika minučių, ir ant stalo atsiranda pilna lėkštė blynų. Aurimas sakė, kad tokie, anot rašytojo Petro Cvirkos, "Mikučio vargai" jo neslegia. Atvirkščiai - padeda užsimiršti apie didžiulę šeimos bėdą ir grąžina į buvusią įprastą kasdienybę.
- Nuotrauka iš šeimos albumo: Kai dar abu Onaičiai buvo kartu
- Vlado GESAIČIO nuotraukos:
- Sigitas Onaitis netiki, kad žmona negyva
- Aurimą užgriuvo "Mikučio vargai"
- Vilma šiemet nesulaukė Kalėdų senelio
- Onaičiai kasdien apsilanko paupyje - gal aptiks žmonos ir motinos pėdsakus?
2001 01 08
