Vakar (02.05) Vilniuje rodytas Kauno dramos teatro spektaklis “Portija Koglen” - turbūt pirmasis Gintaro Varno kūrinys, kur taip ryškiai atskirti du pasauliai: realusis-buitiškasis ir dvasinis-irealus. Tas matyti nuo pradžios iki pabaigos, tuo užminuotas visas spektaklio laukas, taip “paskirstyta” ir scenografija.
O tikro meistro ranka žiūrovus nuo veiksmo atskiria kobalto spalvos Belmonto upe, kuri sugeria ne vien Portijos dvasines glamones, bet ir žiūrovų žvilgsnius. Ši viską praryjanti erdvė atitolina net aktorių realius balsus, atrodo, kad tuoj tuoj išgirsi vandens šniokštimą, kuris pasiglemš ir mus, apsistojusius likimo duotuose slėniuose.
Vasarą įvykęs spektaklio eskizas visai neseniai virto išbaigtu kūriniu. Tapo nebeaiškios tos recenzentų potekstės, kad neva skaitymas buvęs raiškesnis, įsimintinesnis. Šiandien pakito visa spektaklio koncepcija. Patologiška pjesė virto normaliu meno kūriniu. Eskize Portija buvo tik besiblaškanti būtybė, tik genetiškai įsisiurbusi, “stačia galva” panirusi į mirusį brolį Gabrielį. Šiandien ta pati aktorė Viktorija Kuodytė suvaidino žmogaus dvasinę bendratį, kai neišvengiamas sielos dualizmas perauga žodžiais sunkiai įvardijamus anapusybės skliautus - kartais atrodo, kad aktorė net kūną palieka, kad galėtų paskrajoti žmogiškos dievybės erdvėje.
Faktūriškai ši aktorė kaip niekas kitas tinka tokiam režisieriaus sprendimui. Prie jos kaip gero kolorito drobėje buvo priderinti ir visi kiti: pradedant Senele - Birute Raubaite, Tėvu - Viktoru Šinkariuku, baigiant Džeimu Holjenu - Dainiumi Svobonu, kurie kaip tikri giminės: jų ir veidų bruožai panašūs, aštrūs, kampuoti judesiai - visa ši “Belmontų” dinastija - kaip išsikeroję alijošiaus lapai-čiuptuvai, rodos, siekia ir mus, ir mūsų visą nemažiau sudėtingą giminę.
Gintaras Varnas subjektyvų pjesės lauką tiksliai paverčia bendratimi, o tolyje girdimą Gabrielio diskantą “implantuoja” į realų kūną, kurio pavidale garsas virsta šokiu. Jau antrame spektaklyje šmėklas šoka Gytis Ivanauskas (panašus mirties vedlys jis buvo ir yra “Tolimoje šalyje”). “Gyvojo” Gabrielio įvedimas iš esmės nulėmė naują spektaklio kokybę: eskizo grožis, kuris, grubiai tariant, buvo apie nieką, dabar įgavo begales linijų, kurios kinta nuo įvairių spektaklio gyvavimo peripetijų ir nuo vertintojų individualių suvokimų, pastebėjimų, net galimų atmetamųjų reakcijų. Tokį teatrą visada įdomu stebėti ne vieną kartą, jis vilioja, net jei ir vargina.
Nacionalinio teatro scena, kaip žinia, gali viską praryti. Kaip sakė vienas kolega, “turbūt lengviau laimėti karą su Iraku nei pastatyti šio teatro didžiojoje salėje spektaklį”. Tai “nesvietiško” keistumo scena. Ji praryja pačius švenčiausius teatro dalykus, jos pagrindinėje vaidybos zonoje egzistuoja juoda skylė, iš kurios ne vienas talentingas režisierius ir akylesnis aktorius bando išsiropšti, bet ne visada tai jiems pasiseka, nors jie tą ir žino. Ką jau kalbėti apie atvykstančius spektaklius.
“Portijoje Koglen” matyti, kaip šlykščioje architektūroje žūva sakralūs dalykai. Kadaise rekonstruotas teatras-suvažiavimų rūmai nesuėda tik spektaklių-trilerių. Gerai suręsti spektakliai taip pat nesubyra, nors ir “nusikandžioja”. Žiūrėjimo taškas kartais pakeičia visą spektaklio koncepciją. Todėl prie to emocinio lauko, kokį patyriau vilnietiškojoje “Portijoje”, galiu įsivaizduoti, koks įspūdingas kondensatas egzistuoja autentiškoje kauniškėje scenoje.
G. Varnui jau seniai bjauru ant šios žemės vaikščioti iš lėto. Jo žemiškieji pastebėjimai, žmogiškosios charakteristikos - utriruotos, personažai - hipertrofuoti. Jis tai daro ne vien todėl, kad lengviau būtų “išrengti” Portiją, jam tų visų žmonių iš principo nereikia. Jis nemėgsta žemiškų būtybių. Būdamas maksimalistas ne vien gyvenime, bet ir scenoje, jis “pagreitintai” kuria savo išrinktuosius. Net pati Portija dar pirmojoje scenoje išsilenkia lyg plastiškiausia balerina, jau užkoduota šokiui, o anksčiau į savo pasirinktąją mirtį ji ėjo step by step. Tokiame teatre visi aktoriai turi veikti su pagreičiu, per daug “nesicackinti”. Jų pajėgumas taip pat tampa ryškus. O tai, kad šalia tekstu apdovanotos, nors ne visada tiksliai tą tekstą artikuliuojančios Viktorijos Kuodytės (balso registrai apskritai labai silpni šiai scenai) stojo keletas puikių, naujom spalvom nušvitusių aktorių, - tai buvo visai netikėta.
Pirmiausia suspindi Daiva Stubraitė. Iki šiol neteko matyti tokio organiško šios aktorės vaidmens. Jos “charakteriniam” amplua dažnai klijuojamos pačios “neaiškiausios” moteriškės. Ši - Tetulė Megė - taip pat ne iš aiškiųjų, tačiau aktorė, matyt, su režisieriaus pagalba sukūrė tokį skaidrų personažą, kad prisikėlė tarytum kitam gyvenimui: atsigavo jos balsas, dingo anksčiau išlįsdavęs specifinis infantilumas, ji tapo tiesiog scenos žvaigžde, sužibusia ne tik čia ir dabar, bet reikalaujančią išskirtinio režisierių dėmesio ir ateityje.
Viktoro Šinkariuko gyvenimo traiškomas Portijos tėvas nušvito neįtikėtinai švelniomis spalvomis. Rodos, ką scenos liūtas daugiau begalėjo sukurti. Pasirodo, geri aktoriai kaip tie pasakų šuliniai - neišsemiami. Visai naujas pasirodė Liubomiro Laucevičiaus Senčilas. Šis aktorius dėl savo kinematografinės faktūros ir dėl specifinio balso dažnai bandomas išnaudoti kaip tam tikras štampas. Šiame spektaklyje tokio jo norisi vis daugiau. Anot Marinos Carr, tai tikra drėgną sekmadienio vakarą numegzta minkšta būtybė. Šis aktorius Kauno teatro spektaklius visada prikelia iš numirusiųjų. Jam nuslūgę partneriai - nė motais, jis visada jaučia sceną, jaučia akustinius subtilumus, niekada savimi nevargins žiūrovo. Juda nedaug, bet taip tiksliai, kad šalia raiškaus balso susiformuoja išskirtinės asmenybės.
Dainiaus Svobono Džeimas šį kartą taip pat pranoko visus lūkesčius. Aktorius dažniausiai vaidino kiek “susivėlusius” personažus, su nusėdusiais balsais, o šį kartą didžiąją salę jis užvaldė kaip niekas kitas. Aktorius bene raiškiausiai atliko savo partiją, neužsižaisdamas pauzėmis, per daug negestikuliuodamas, lyg vienu gaistu suvaidino vyriškį, kuriam leista pažinti tik žemiškąją meilę.
Monarchiškoji Birutės Raubaitės Bleizė Skali - lyg iš numirusiųjų prisikėlusi moteris vamp. Nors josios Senelės jau viena koja karste, aktorė scenoje žaižaruoja, sproginėja, kaip ir priklauso tikram peklos kamščiui.
Gytį Ivanauską, kaip ir Viktoriją Kuodytę, sunku trumpoje recenzijoje aprašyti. Tai atskiras spektaklis spektaklyje. Dominuojanti estetinė spektaklio pusė susijusi su šiuo aktoriumi. Su juo ir dėl jo sukurta visa šio spektaklio mašinerija. Su juo ir dėl jo kyla ir leidžiasi scenos aukštai, su juo ir dėl jo skamba nuostabi Giedriaus Puskunigio muzika, su juo ir dėl jo tokia tiksli ir viliojanti Gintaro Makarevičiaus scenovaizdžio spalvinė gama. Šio aktoriaus neišvengiamas buvimas scenoje, matyt, nulėmė ir tokį sudėtingą spektaklio apšvietimą, kuris nebuvo įmantrus, daugiareikšmis, bet labai tiksliai tame slegiančiame vakuume sukūrė tokią grafinę žmonių gyvenimo kreivę, kurio spindulių sankryžose galėjo įvykti ne vien šeimyninės dramos, bet ir dvasiniai skrydžiai. Kaip prasitarė režisierius viename iš interviu, V. Kuodytė yra sukurta pagrindiniams vaidmenims. Tą patį galima pasakyti ir apie G. Ivanauską. Net tokiu atveju, jei aktoriui duotas pats mažiausias išėjimas, jo stotas, jo energetinė transliacija tokia stipri, kad kartais jam norisi bisuoti dar veiksmui nepasibaigus.
Stipri ir smarki Dalios Overaitės Motina. Nors jos “spalvos” man buvo artimesnės ankstyvajame skaityme. Vakarykščiame spektaklyje kai kurios jos intonacijos pasirodė jau girdėtos, atrastos kažkada anksčiau. Portijos draugė - Audrė Paškonytė ar Barmenas - Ričardas Vitkaitis, rodos, mažiausiai veikiantys, bet įdomūs.
Keistą įspūdį paliko kaskart vis daugiau asmeninių simpatijų susilaukiantis Sigitas Šidlauskas. Šį kartą jo Rafaelis Koglen pirmajame veiksme apskritai buvo lyg iškritęs iš konteksto: jo balsas ir anemiškumas (kartais labai tiksliai padedantis charakterizuoti vaidinamus veikėjus) “sodino” gana svarbias scenas. Aktoriui tikrai reikalingi papildomi ir nevienadieniai “trenažai”, kad galėtų laisvai “murkdytis” tokio tūrio baseine. Jis - lyg “nukąstas”, lyg “joks”. O tas jo “joks” mažoje erdvėje skamba įdomiai.
Dešifravimui pasiduoda dar begalės scenų ir mizanscenų, kurios turėtų susilaukti išsamių teatrologinių studijų. Kaip ir kada kinta kūnai? Kas yra spektaklio choreografas: Gintaras Varnas, Gytis Ivanauskas ar dvyniai? Kas ir kaip išprovokavo nematomąjį Andrių Laurinavičių tapti tikru Gabrielio balsu, kuris savo dangišku grožiu nuskaidrina visą dviprasmybių pasaulį? Klausti - beprasmiška. Į jokius klausimus Belmonto slėnio gyventojai neatsakys. Reikia tikėti, kad klaustukų lietus nenublokš mūsų į šniokščiančią, putomis virstančią upę.
