Artėjant Prezidento rinkimų antrajam turui, daug kalbama apie neabejotinai skirtingas kandidatų vertybines orientacijas, pabrėžiant Rytų ar Vakarų krypties pasirinkimą. O kuo skiriasi V.Adamkaus ir K.Prunskienės pozicijos esminiais vidaus politikos klausimais?
Eilinis rinkėjas balsuos už tą kandidatą, kuris, jo nuomone, geriau panaudos Prezidento galias susikaupusioms valstybėje socialinėms ir ekonominėms problemos spręsti – ir kad gyvenimo pagerėjimą bent jau kada nors pajustų tas rinkėjas ir jo vaikai. Jau gerai žinome, kad ne Prezidentas mūsų valstybėje atsako už tokias svarbias sritis, kaip švietimas, socialinė apsauga ar sveikatos priežiūra. Kiek bešnekėtume apie ribotas Lietuvos Prezidento galias, yra aišku, kad Prezidento idėjinė pozicija šių svarbių sričių strategijos klausimais gali būti be galo svarbi ir net tam tikra prasme lemiama.
Čia vėl tenka kalbėti apie skirtingą kandidatų vertybių orientaciją, susijusią su jų požiūriais į Lietuvos praeitį, dabartį ir ateitį.
Lietuva, kaip ir dauguma kitų pokomunistinių valstybių, išgyvena labai dramatišką pereinamąjį laikotarpį. Perėjimo iš vienos sistemos į kitą kaina pasirodė tokia didelė, kad nemaža dalis piliečių susvyravo ir pradėjo abejoti prieš 14 metų pasirinkto kelio teisingumu.
Pasaulyje yra atlikta nemažai įdomių studijų apie mūsų regiono valstybėse, taigi ir Lietuvoje, vykstančius permainų procesus. Dauguma šių studijų aiškiai įvardija esmines permainų kliūtis - iki šiol nepajėgiama įveikti liguisto visuomenę ištikusio socialinio streso, pasireiškiančio tiek žmonių negebėjimu prisitaikyti prie naujos situacijos, tiek vyriausybių negebėjimu investuoti į naujuosius prioritetus. Kitaip ir būti negalėjo šioje pasaulio dalyje, kur keletą dešimtmečių vyko ypatingas eksperimentas - valstybė darė viską, kad žmonės prarastų kritiško mąstymo ir savarankiškų sprendimų įgūdžius ir taptų absoliučiai priklausomi nuo valstybės.
Šiandien iš esmės ir susiduriame su komunizmo epochos sukurta uždelsto veikimo bomba – savotišku priklausomybės sindromu, kai žmonės, pasijutę bejėgiais ir nereikalingais, kaltina dėl visko valdžią ir reformas, nors iš tikrųjų kenčia dėl liguisto anuomet įskiepyto tikėjimo, kad valstybė ar kažkoks gelbėtojas turi išspręsti jų problemas.
Lietuvoje iki šiol išlieka stipri idėjinė takoskyra tarp žvelgiančių su nostalgija į sovietmetį ir svajojančių, kad visuomenė sovietmečio papročių kuo greičiau atsikratytų. Lietuvos istorija ir geopolitinė situacija lėmė, kad esame ne tik ryžtingi kovotojai už laisvę, bet ir mokame optimaliai prisitaikyti svetimšalių priespaudos atveju. Būtent taip ir įvyko sovietmečiu, kurį daugelis iki šiol ne juokais garbina kaip lietuvių tautos aukso amžių. Bet siekimo išlikti ir prisitaikyti kaina, kaip dabar aiškėja, buvo perdaug brangi. Juk būtent sovietmečiu, “sėkmingai beprisitaikant” ir susiformavo visi tie individų ir grupių tarpusavio korupcinių santykių papročiai, kurių įkaitais jau nepriklausomoje Lietuvoje tapo esminės svarbiausių gyvenimo sričių (pavyzdžiui, švietimas, sveikatos priežiūra, socialinė apsauga, teisingumo priežiūra) permainos. Šias sritis persmelkę korupciniai santykiai atsirado ir įsišaknijo būtent tame “aukso amžiuje” ir jie yra tokie stiprūs ir taip įaugę į kasdienybę, kad iki šiol mes esame linkę pateisinti juos kaip neišvengiamus arba net primityviai neigti juos egzistuojant. Esminės pozityvios permainos įmanomos tik stiprėjant pilietinei visuomenei ir vykstant visuomenės sveikimo procesams ne tik didžiojoje politikoje, bet ir kasdienę žmonių veiklą bei gerovę lemiančiose visuomenės gyvenimo srityse. Prezidento vaidmuo yra nepaprastai svarbus, siekiant sugrąžinti tarpusavio pasitikėjimą valstybės ir piliečių kaip lygiaverčių atsakingų partnerių santykiams. Naujoje piliečių ir valstybės santykių kokybėje susitelkę piliečiai turi kurti ir puoselėti valstybę, o ne ją vienu sykiu keikti, apgaudinėti ir dar siekti būti pilnai jos išlaikomais.
Vertinant nepriklausomybės laikotarpiu vykusių permainų nesėkmes (prarastas saugumo jausmas, pablogėjusi gyventojų sveikata, didelę piliečių dalį apėmęs skurdas, bejėgiškumas ir neviltis), visuomenėje vyrauja du kraštutiniai požiūriai. Vieniems atrodo, kad vis dar patiriame totalitarinės sistemos užprogramuotus efektus (valstybės ir piliečių supriešinimas, asmeninės iniciatyvos stoja, išmoktas bejėgiškumas, laukimas gelbėtojo, kuris išspręs problemas), kurie trukdo kurti laisvų individų visuomenę ir klestinčią valstybę. Kiti linkę nesėkmių priežastis matyti ne sovietinėje praeityje, o – atvirkščiai – nevykusiuose bandymuose sugriauti buvusį kasdienio gyvenimo stabilumą. Iš čia seka ir skirtingi įsivaizdavimai – ko gi laukti iš kandidatų į Prezidentus, kai jie žada geresnį gyvenimą. Du kandidatai šia prasme stipriai skiriasi.
Valdas Adamkus būdamas Prezidentu darė viską, kas yra Prezidento galiose, kad įstrigusios reformos – tokios kaip sveikatos, švietimo, socialinės apsaugos – pajudėtų iš mirties taško, ir svarbiausia – kad jos judėtų išsilaisvinimo iš totalitarinės valstybės modelio kryptimi, skatinant piliečius jose aktyviai dalyvauti, o ne vien pasyviai laukti valstybės paramos. Geriausiai jam sekėsi paveikti valstybės institucijas ir visuomenę, kad negrįžtamai pajudėtų švietimo reforma (išskyrus gal tik aukštojo mokslo sistemą, kuri sunkiau atsiliepia į laikmečio iššūkius). Kiek sunkiau buvo įveikti senos sistemos pasipriešinimą socialinės apsaugos srityje (pavyzdžiui – vaikų teisių apsauga, neįgaliųjų ir kitų pažeidžiamų gyventojų grupių grįžimas lygiaverčiais bendruomenės nariais), ir dar sunkiau - sveikatos priežiūros sistemoje, kuri iki šiol atremia visus bandymus ją reformuoti.
Galima būtų papriekaištauti Prezidentui, kad neretai jo norai skatinti reformas būdavo lengvai blokuojami galingų šių sistemų lobistų, turinčių savų interesų sergėti neefektyvias sistemas nuo esminių permainų; bet V.Adamkaus garbei tenka pripažinti, kad per visą kadenciją jis nuosekliai siekė pozityvių permainų šiuose sunkiuose frontuose.
Nėra abejonių, kad laimėjęs rinkimus, V. Adamkus tęstų šią kryptį, sau būdingu inteligento stiliumi (gal ir ne visada sukeliančiu efektą mūsų ciniškoje aplinkoje) panaudodamas kiekvieną progą, pasitelkdamas Europos Sąjungos reikalavimus (mažinti socialinę atskirtį, ginti pacientų, vaikų ir kitų dažnai diskriminuojamų žmonių grupių teises) ir stiprėjančią pilietinę visuomenę, kad šios sunkiai reformuojamos sritys būtų išgydytos iš jas apėmusių uždarumo, neskaidrumo, prasto administravimo ir kitų sovietmetyje įsitvirtinusių sisteminių ydų. Lietuvoje dar ilgai kasdien reikės priminti, kad valstybės institucijos turi ginti pirmiausia ne valstybės institucijų munduro garbę, o piliečių interesus, ir šia prasme Valdo Adamkaus, kaip atviros visuomenės idėjos gynėjo, pozicija yra aiški ir be kompromisų. Tik kantriai ir nuosekliai brandindami atsakingų piliečių visuomenę, mes išsigydysime nepilnavertiškumo kompleksą, polinkį į savižudybes, prievartą, priklausomybę (nesvarbu nuo ko - alkoholio, narkotikų, ar valstybės institucijų) ir vėl tapsime save ir kitus gerbiančia tauta – taip mąstantiems nėra abejonių, kad balsą reikia atiduoti V. Adamkui.
Žymiai sunkiau prognozuoti Kazimiros Prunskienės poziciją. Jos pozicijoje yra daug dviprasmybių ir vidinių prieštaravimų, kai pasakoma moderniai visuomenės raidos idėjai “taip”, o po to pridedama “taip” – atiduodant duoklę ideologijai, prie kurios prisirišęs jaučiasi ne tik dažnas K.Prunskienės elektorato atstovas, bet ir pati kandidatė.
Mėgstanti pabrėžti savo pranašumą prieš oponentą kaip “socialiai jautresnė” kandidatė, K.Prunskienė iš esmės nepaaiškina, kokiais gi būdais ji siūlys vykdyti užstrigusią sveikatos sistemos reformą arba kaip padės įveikti gyvenimo krizes gausioms rizikos grupėse atsidūrusioms šeimoms ar kitoms pažeidžiamoms gyventojų grupėms.
Šiais laikais neužtenka kartoti trafaretines frazes, kad daugiau dėmesio ir lėšų valstybė turi skirti žmonių socialinei apsaugai ir sveikatai. “Valstybė privalo pasirūpinti žmonių apsaugojimu nuo plintančių infekcinių ir lėtinių neinfekcinių ligų, narkomanijos, AIDS” – tai tik vienas sakinys iš K.Prunskienės programos, simboliškai demonstruojantis vienpusę valstybės ir joje gyvenančių žmonių tarpusavio santykių kryptį.
Yra nemažas pavojus, kad K.Prunskienė, laimėjusi rinkimus, vengtų skatinti gilumines struktūrines permainas nereformuotose sveikatos ir socialinės apsaugos srityse, nes tokios permainos reikštų tradicinių nuo sovietmečio išlikusių vertybių, senosios ir naujosios nomenklatūros interesų bei finansinių srautų išdavystę. Reikėtų labai stiprios valstybės vadovo idėjinės pozicijos, jei įsisiūbuotų gana tikėtinas mūsų realybėje mechanizmas - kai naujomis finansinėmis injekcijomis (augant ekonomikai ir padedant Europos Sąjungai) būtų dosniai maitinamos neefektyvios sovietmečiu sukurtos segreguotos socialinės apsaugos, specialaus ugdymo ir sveikatos priežiūros infrastruktūros, ir kai vis dar daug žmonių sieks per socialines išmokas, invalidumą, prieglaudas ir kitus išmoktus mechanizmus būti kaip įmanoma labiau priklausomais nuo valstybės.
Tokia “socialinio jautrumo” politika didintų ne tik ir taip jau didžiulį internatinėse įstaigose gyvenančių žmonių skaičių (vien tokių vaikų Lietuvoje yra apie 14 tūkstančių – Europos Sąjungą į neviltį varantis skaičius), bet ir signalizuotų viduriniajai ir jaunajai kartai, kad neurotiniai santykiai tarp valstybės ir piliečių (kai liguistas prisirišimas sukelia kartu ir meilę, ir neapykantą) iš esmės nebus gydomi.
Injekcijos sveikatos priežiūros sistemai be principingo šioje uždaroje sistemoje vykstančių procesų “gydymo” skatintų, kaip tai vyksta šiuo metu, itin neskaidrų finansinių resursų, skirtų piliečių sveikatai saugoti, panaudojimą elitinėms medicinos paslaugoms, užsimerkiant prieš akis badantį faktą, kad valstybinio medicinos sektoriaus protegavimas sovietmečiu išmoktais būdais sukėlė gilią sveikatos sistemos moralinę ir vadybinę krizę.
Į aukščiausią valstybės postą pretenduojančiam politikui manipuliuoti rinkėjų polinkiu atsiduoti valstybės globai, žadant – nesvarbu, kad tai vyksta užslėpta forma - grąžinti mus į palaimos būseną, kai patiems vėl nereikės už nieką atsakyti, nes visus reikalus sutvarkys visagalė valstybė – toks “socialinis jautrumas” gal ir gali pritraukti balsų, bet bandymas panašius norus įgyvendinti būtų išties savižudiškas besiblaškančiai tarp vertybių Lietuvai.
Gal ir nepopuliaru pavyzdžiu pateikti šiuolaikinę Rusiją, bet vis tik įdomu pažymėti vieną faktą. Nors Rusijos ekonomika ir kyla, bet visiems žinomas ten pasirinktas valstybės ir piliečių santykių modelis duoda pasigalėtiną rezultatą – vidutinė gyvenimo trukmė nuolat mažėja, o vyrai ten tegyvena vidutiniškai jau tik 58 metus.
Grįžtant į priešrinkiminę Lietuvą ir apibendrinant K.Prunskienės kaip galimos Prezidentės nuoseklios vidaus politikos perspektyvas – jos yra labai miglotos, nes praktiškai neįmanoma suderinti modernios valstybės viziją ir sunkiai nuslepiamą prisirišimą prie tradicijų, paveldėtų iš totalitarinės sistemos.
Daug metų praleidus (kai kam – pagerintame) kalėjime, jo modelis daug kam atrodo visai neblogas ramiai gyventi. Išėjus iš tokio kalėjimo į laisvę, būna išties daug nepatogumų. Reikia mokytis gyventi laisvėje – ne tik jaunai valstybei, bet ir kiekvienam piliečiui. Reikia įveikti sunkią priklausomybę nuo išlaikytinio sindromo ir išmokto bejėgiškumo, kai nuolat jautiesi pažemintas ir pyksti ant savęs ir kitų. Reikia apsispręsti ir žvelgti tik į priekį, nes nuolat žvalgantis atgal, užeina noras blaškytis ir kartais net – palūžus ir pasimetus - susinaikinti. Permainų baimė ir perdėtas prisirišimas prie uždaros visuomenės tariamų vertybių stabdo visuomenės veržlumą, sukelia abejones dėl pasirinkto kelios krypties ir gilina visuomenės dvasinė krizę. Mes perdaug kasmet prarandame žmonių (nusižudžiusių ir kitaip save ir kitus naikinančių), kad galėtume sau leisti dar vieną kolektyvinės savižudybės aktą.
Todėl būtų labai gerai mums pagaliau nustoti blaškantis ir sekmadienį atlikti labai efektyvų savižudybės prevencijos aktą – balsuoti už laisvų žmonių kuriamos valstybės ateitį, o ne už mus žudantį prisirišimą prie abejotinų vertybių kupinos praeities.
“Omni Laiko" redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių pareikštomis mintimis
