Vilkas atgailautojas
Pabodo vilkui vieną kartą
Garsėti girių plėšiku,
Suprato vargšas savo kaltę
Ir eina staugdamas mišku:
- Vienuolis būsiu aš šile!
Gyvensiu uogom ir žole!
Ir susitiko seną jautį,
Ir suspurdėjo jo širdis:
Besigaluojantį papjauti -
Tai juk dorybės pavyzdys!
O jau po to galų gale
Gyvensiu uogom ir žole!
Du oželiukai ėmė žaisti
Prie karklynėlio už lomos...
Parūpo vilkui juos nubausti,
Kodėl neklauso jie mamos...
Po to paklydusį veršelį
Reikėjo vesti į namus...
Ir staugia vilkas, tas vargšelis,
Ir skundžias baisiai neramus:
- Kada gi aš galų gale
Gyvensiu uogom ir žole?
Mintis - kaip krištolas tyra,
Bet, matot, sąlygų nėra!
REKLAMA
