Kam naudinga griauti prezidento Valdo Adamkaus, šiuo metu palankiausiai vertinamo politiko, autoritetą? Tebūnie kol kas tai retorinis klausimas. Kaip žinome, į retorinius klausimus galima ir neatsakyti, bet aktyvi pastarųjų savaičių kampanija, puolant V. Adamkų dėl neva jo siekio valstybės sąskaita įsigyti sklypą namo statybai, ir nelabai akylam stebėtojui primena praėjusių rinkimų retoriką.
Nepaisant to, kad prezidentas Valdas Adamkus nedviprasmiškai pareiškė nenorįs savo būsto reikalų spręsti valstybės ir mokesčių mokėtojų sąskaita, kad jis nepritaria ketinimui siekti įstatymo pataisų, kurias atseit geranoriškai pasiūlė premjeras, vis tiek jis kaltinamas besigviešiąs į labai brangų sklypą. Pro kaltintojų akis prasprūsta ir akivaizdus faktas - Valdas Adamkus niekad neprašė sklypo nuosavybės, pagaliau jis sklypo iš viso atsisakė. Per visą jo kadenciją net ir pikčiausi oponentai buvo priversti pripažinti, kad prezidentas Adamkus yra vienas sąžiningiausių politikų, prie jo nelipo joks purvas ar niekšingas melas. Tad tie, kurie įpratę savo reitingus kelti juodindami kitus, nerimsta.
Ką gi, viešųjų ryšių patarėjai dirba savo darbą, bet kodėl pagal jų dūdelę taip smagiai šoka kiti? Juk prieš metus V. Adamkus griežtai atsisakė A. Brazausko pasiūlyto pusės milijono prezidento namui projektuoti. Tada ši žinia beveik nieko nesudomino. Dabar gi - atvirkščiai.
Jeigu jau užsimota Valdą Adamkų kaltinti noru pralobti ir parodyti tokį, kaip bandoma dabar, tai kodėl tuomet jis, net ir turėdamas visus nuosavybės dokumentus, atsisakė didžiulę vertę turinčios ir jo šeimai priklausiusios nuosavybės: jo tėvų turėtų dviejų namų Kauno Žaliakalnyje, uošvei Nutautienei priklausiusio trijų aukštų namo Telšiuose, Palangoje, prie pat Tiškevičių parko esančio sklypo, kurį dabar užima “Vyturio” sanatorija? Šito poelgio V.Adamkus neeskalavo net rinkimų metu, kaip ir nesidrabstė purvais, net ir žinodamas labai daug prie oponento įvaizdžio nederančių detalių. Neleido to daryti ir savo patikėtiniams, perspėdamas juos nesivelti į žodžių liūną. Bet juk rinkimai seniai pasibaigė, referendumo sėkmė pasėjo vilties, kad ir politikoje ims vyrauti europietiškos mados.
Deja, tokia viltis atrodo pernelyg ankstyva. Politinės ir vidinės kultūros stokojantys personažai ambicingai kerštauja. O gal kai kam atrodo, jei politikoje nėra padorumo, tai negali būti ir padorių politikų? Susitepę visi be išimties? Išties it balta varna atrodo žmogus, kuris savo noru atsisako privilegijų ir neprašo lengvatų. Kaip gi tada atrodo tie, kurie jau seniai visas įmanomas lengvatas, sklypus ir nuopelnus išsidalino, negrąžintas skolas nurašė, lengvai dalytus pažadus pamiršo? Kaip gi tada su tuo įvaizdžiu? Štai čia ir ateina eilė viešųjų ryšių patarėjams. Tikslas pateisina priemones.
Už visos šios istorijos eskalavimo kyšo praėjusių rinkimų metodikos, kai net nepagrįsti gandai ir akivaizdus melas buvo toleruojami. “Nil admirari”, - sakytų koks vietinis Horacijus. Išties nėra ko stebėtis, juk dabartinio prezidento Rolando Pakso įvaizdininkas tapo jo visuomeniniu patarėju. Regis, jo artimiausia užduotis - bet kokiomis priemonėmis pataisyti burtininkių ir rūmų dvariškių bei valdingo premjero apgadintą įvaizdį. Juk įvaizdis yra viskas. Tik kas už jo?
Kita vertus, ar stengiantis apjuodinti kitus nuo to gerėja užsakovo įvaizdis? Panašu, kad dėl idėjų bei intelekto stygiaus eksploatuojamos jau “išvalgytos” rinkimų technologijos ir tas pačias metodikas siūlantys įvaizdininkai.
