Prieš 8 metus mirė vyras. Likau našlė. Vyro laidotuvėms skolinausi 3 000 litų. Visą gyvenimą dirbau, taupiau. Auginau kiaulių, avių, ožkų. Parduodavau mėsos kombinatui. Už gyvulius gautus pinigus pasidėjau į taupomąją kasą. Nelaimės atvejui buvau susitaupiusi 4 658 rublius. Indeksuodami šitą indėlį surijo. Liko 40 litų. Skolos po vyro laidotuvių iki šiol negaliu grąžinti. Tos santaupos buvo uždirbtos kruvinu prakaitu, sąžiningu darbu. Vyras 7 metus buvo invalidas.
Jau daugiau kaip treji metai esu bedarbė. Jokių pajamų neturiu. Iki pensijos - 5 metai, nors nepertraukiamo darbo stažo turiu per 30 metų. Jokio pragyvenimo šaltinio neturiu. Gyvenu kaime, sveikata pašlijusi. Lėšų reikia vaistams, pragyvenimui, mokesčiams už kietąjį kurą, elektrą, dujas, telefoną.
Kaip skaudu, kai netenki darbo, o kartu ir socialinių garantijų. Beviltiškas rytojus. Sklando frazė: "Nusipelnėme gyventi geriau". Tačiau ji turėtų skambėti taip: "Nusipelnėme badauti labiau". Šiandien tauta badauja, o ponams reikia pramogų. Valdovų rūmų. Kai bus soti tauta, tada tegul ir stato Valdovų rūmus.
Valstybės ponai nusidėvėjusius Prezidentūros baldus parduoda. Tai gal ir man galėtumėte padovanoti nors kelis baldus, pavyzdžiui, sofą, fotelių ar dar ką nors?
Po užsienį, mieli ponai, jums pinigų nestinga važinėti. Iš savų pajamų nė vienas nevažinėtų. Kaliniai, įvykdę kraupius nusikaltimus, yra geriau vertinami. Jiems, išėjusiems į laisvę, skiriama lėšų pragyvenimui. O sąžiningai dirbę žmonės yra antrarūšiai. Nurašyti, niekam nereikalingi. Aišku, sotus alkano neatjaučia.
Nijolė Ona Jusaitienė, Kaišiadorių raj.
