Augustas TAMALIŪNAS
Tokio klyksmo, kuris nuaidėjo kone valandai praėjus po vidurdienio Viekšniuose (Mažeikių raj.), iš baltų plytų pamūryto gražaus dviaukščio namo kieme Kalupio gatvėje, žmonės jau seniai nebuvo girdėję. Rėkė dvidešimt trejų metų Jūratė Škerbienė, nes ji, matyt, suvokė, jog prarado vieną iš dviejų sūnelių, vyresnįjį, daugiau nei pustrečių metukų Eimontą, anytos Audronės Škerbienės numylėtinį. Tiesa, prieš tai nesėkmingai dariusi dirbtinį kvėpavimą, jaunoji mama dar puoselėjo viltį susigrąžinti berniuką. Užtat ir pratrūko šauktis pagalbos. Jos rėkesį išgirdo pro šalį važiavę keli nepažįstamieji. Iš padrikų moters žodžių supratę, kas nutiko, jie žaibiškai įvertino situaciją. Paguldę vaiką ant galinio pasėsto, beregint apgręžė automobilį ir nelaimės ištiktąjį nugabeno į netoliese esančius daktaro Antano Biržiškos sveikatos namus ir tame pačiame pastate įsikūrusią vietos ambulatoriją. Iš kitos gatvės pusės, iš vidurinės mokyklos, pas anūkėlį atskubėjo biologijos mokytoja Audronė Škerbienė, mažojo Eimonto močiutė. Jos žodžiais tariant, vaikaitis dar buvo gyvas, tačiau, girdi, sugaišta pernelyg daug brangių minučių, kol viekšniškiai gydytojai iš rajono centro išsikvietė greitąją pagalbą. Vėliau berniuko senelė su kartėliu balse sakys, jog tądien turėjo septynias pamokas ir būtent todėl Eimontėlio nesivedė į mokyklą, kurioje mažylis būdavo dažnas svečias. Eidavo su močiute iš klasės į klasę ir, nors buvo itin judrus vaikas, gana ramiai ištverdavo nuo skambučio iki skambučio, klausydamasis pasakojimų apie jam labai neaiškias gamtos paslaptis. Po pamokų anūkėlis su senele pirmiausia traukdavo ne į namus, o prie Ventės upės, prie senojo vandens malūno, prie užtvankos, kur beveik kasdien šerdavo juodu jau pažinojusias riestakakles gulbes. Daugiau šitaip nebus, nes berniukas Mažeikių ligoninėje, po pustrečios valandos kovos dėl jo gyvybės, neturint laiko netgi nuvilkti nuo jo kūnelio šlapių ir šaltų kaip ledas drabužėlių, galutinai užmerkė akeles. Buvo jas atmerkęs, anot Audronės Škerbienės, tačiau nebekalbėjo.
Tą dieną, kuria pradėjome savo pasakojimą, dvidešimt penkerių metų Rimas Škerba, jau minėtos mokytojos sūnus, Jūratės vyras, dviejų atžalėlių tėvas ir tos pačios vietos vidurinės mokyklos meistras, su kaimynais išsirengė į mišką parsivežti malkų. Namie liko jo žmonelė su aštuonių mėnesių Modestu ant rankų, aplink ją kaip gyvasis sidabras bėgiojo Eimontas ir palei berniuko kojas besitrinantis Dodžeris, taksų veislės ciuckis. Kitas šuva, žymiai didesnis, timpčiojo grandinę prie būdos, užtat paskui negalėjo nei matyti, ką daro vaikas, nei, žinoma, jį išgelbėti. Tuo tarpu jaunųjų šeimininkų pirmagimis, buvęs kieme ir laukęs, kol iš darbelio sugrįš močiutė, pasinaudojo proga, kai mama nuėjo į vidų perrengti Modestą.
- Marčiai jis pasakė: "Aš, mamyt, pabūsiu kieme", o pats kažkodėl nudrožė prie mūsų darže esančios kūdros, - kitądien ašarodama kalbėjo Audronė Škerbienė. - Ją savo rankomis maždaug prieš aštuoniolika metų iškasė mano vyras Aleksandras. Prileisim, girdi, karosų, lynų ir karpių, bus vaikams džiaugsmo. Ir buvo, kol žuvų neišgaišino kažkurie pavyduoliai, tiktai jau, regis, po vyro mirties. Trylika metų našlauju, užauginau du sūnus, todėl ir apsidžiaugiau, kad mano vyresnysis, Rimas, irgi susilaukė dviejų vaikučių. Kodėl Eimontėlis pats vienas nubėgo prie tos menku ledučiu paviršiuje padengtos kūdros, galva neišneša. Be suaugusiųjų niekad neidavo. Baiminosi. Mat krantai ten gana statūs, nesunku nuslysti ir įkristi. Netgi sukaltas mažytis lieptelis vaikui keldavo baimę. Daugių daugiausia jis, ateidavęs su manimi prie tos kūdros, klausdavo: "Ar galiu, močiute, įmest akmenuką?" Ką jis buvo sumanęs šį sykį, nežinia. Vielos, kuria viršuje užkabinti aukšti varteliai, berniukas pasiekti negalėjo, bet smalsumas jį, matyt, paskatino ieškoti landos tvoroje. Tokią rado. Pro tą spragą anūkėlis ir prasmuko į užgintą vienam įžengti ir tikriausiai jį nepaprastai viliojusią daržo vietą. Jūratė vėliau sakė, kad Modestą perrengė per penkias, na, gal per septynias minutes. Žvilgtelėjo pro langą - ogi Eimontėlio neregėti! Išbėgusi šūktelėjo - niekas neatsišaukė! Tiktai kieme sukinėjosi ir kažkodėl inkštė Dodžeris. Jis ir nuvedė mano marčią prie užkabintų vartelių. Turbūt vaikas juos mėgino atidaryti, bet neįstengė. Žinoma, kad Jūratė nubėgo paskui lojantį šunelį. Ledinio vandens paviršiuje, prie krūmelių, kniūbsčias plūduriavo Eimontas. Kaip jį, įšokusi į kūdrą, ištraukė, kaip nuvilko striukelę, marti sako neatmenanti. Dabar manau, kad ji sutriko, kad buvo apimta streso, tačiau retas žmogus šitokiomis akimirkomis neprarastų savitvardos. Nebent visai pašalinis. Jūratė darė viską, kas jai atrodė būtina, tačiau dirbtinis kvėpavimas niekaip nesisekė. Tada, prispaudusi prie krūtinės šlapią ir šaltą sūnaus kūnelį, ji iš nevilties ir suklykė. Pro šalį važiavę žmonės sustojo. Kažkuris vaikas atlėkė į mokyklą ir man pranešė, kas nutiko. Buvau kaip tik pradėjusi pamoką. Viską mečiau ir nubėgau. Paskui kartu važiavau į Mažeikius ir vis neatsikračiau minties, kodėl viekšniškiai medikai, jeigu jau patys neįstengė atgaivinti berniuką, tuoj pat jo nevežė viena iš dviejų šalimais turėtų mašinų, o kvietėsi greitąją pagalbą. Galbūt jie bijojo prisiimti atsakomybę, gal manė, kad vaikas numirs pakeliui? Eimontas tikrai dar buvo gyvas, kai pasiekėme rajono centrinę ligoninę. Neišgelbėjo. Smegenys, sako, apmirė. Kurgi ne! Šlapių kaip tįžtantis ledas drabužėlių iš pradžių niekas nė nenuvilko, tik vėliau atidavė, ir mane pačią nuo tos žvarbios drėgmės persmelkė šaltis. Ne, reanimatologų pastangomis išgelbėti Eimontėlį tikrai neabejoju, bet mane persekioja bloga nuojauta, kad iš pat pradžių buvo padaryta klaida. Užuot vežus berniuką viekšniškiams gydytojams, iškart jį reikėjo gabenti į Mažeikius, pakeliui nurengus, ištrynus ir apklosčius kuo šilčiau. Gal tuomet vaikas būtų atgriebtas nuo mirties? Viskas ateina į galvą vėliau, kai jau ničnieko neįmanoma pakeisti. Neturime patirties. Mūsų giminėse nei avarijų, nei gaisrų, nei kokių nors kitų nelaimingų atsitikimų lig šiol nebuvo.
Nūnai, deja, jau yra. Kitądien po šios tragedijos Jūratė Škerbienė, išgėrusi visą buteliuką kažkokių stiprių vaistų, pasak jos anytos, vos pati nenumirė. Reikėjo plauti skrandį. Vėliau ji buvo nuvežta pas giminaičius, kad bent mažumėlę apsiramintų. Štai kodėl šeimos taryba nusprendė nefotografuoti pašarvoto berniuko. Močiutės žodžiais tariant, jos sūnus Rimas, marti Jūratė, mažojo Eimonto krikštatėvis Andrius, kitas Audronės Škerbienės sūnus, jaunesnysis, na, ir ji pati nori, jog taip nelaimingai gyvenimą baigusio vaiko atvaizdas nuotraukose liktų kitoks, ne toks tragiškas. Po dviejų mėnesių šiam mokytojos vaikaičiui būtų suėję treji metukai.
