Didžiosios Britanijos karalius Jurgis III (George III) nebuvo beprotis, ir jeigu XVIII amžiuje būtų buvę įmanoma surengti karaliaus kelionę į užjūrio teritorijas, jo žavesys veikiausiai būtų padėjęs įtinkinti Amerikos kolonijas likti britų valdomis, teigia jo palikuonis princas Charlesas (Čarlzas).
Interviu visuomeninės televizijos BBC kuriamam dokumentiniam filmui sosto įpėdinis Charlesas gynė savo pirmtaką, apie kurį 1994 metais buvo sukurta kelis apdovanojimus laimėjusi juosta "Karaliaus Jurgio beprotybė" (The Madness Of King George).
"Jurgis III Britanijai vadovavo šešiasdešimt socialinės suirutės, pramoninės revoliucijos ir baisių negandų, kurias sukėlė karas su Napoleonu, metų, - laidai "Timewatch", kurią Britanijoje ruošiamasi rodyti kitą savaitę, sakė princas Charlesas. - Tačiau istorija jį teprisimena kaip "išprotėjusį karalių" arba "karalių, kuris prarado Ameriką". Tai farsas".
Pasak Charleso, Jurgis III buvo vienas pareigingiausių, kultūringiausių ir labiausiai nesuprastų Britanijos valdovų, domėjosi architektūra ir literatūra.
Tiesa, iš karaliaus pomėgio žemės ūkio darbams buvo šaipomasi - jis netgi pramintas "Jurgiu ūkininku".
Ūkininkauti mėgstantį Charlesą, kuris prisipažino kalbantis su augalais, britų spauda kadaise taip pat yra išjuokusi.
Charlesas teigė, kad išnagrinėjęs karališkuosiuose archyvuose saugomus medikų užrašus įsitikino, jog Jurgis III sirgo, tačiau nebuvo beprotis.
Medicinos ekspertai mano, kad Jurgį III alino paveldėta kraujo liga - porfirija, nuo kurios pakinta biocheminė kraujo ir šlapimo sudėtis, žmogus tampa itin jautrus šviesai, o vėliau gali susirgti psichikos liga.
"Man viena didžiausių Jurgio III valdymo tragedijų yra ta, kad jis niekada neaplankė Amerikos kolonijų, - laidai teigė Charlesas. - Jeigu XVIII amžiuje būtų buvę įmanoma surengti karališkąjį turą, galbūt kolonijų lyderiai būtų galėję geriau suprasti motininę šalį. Gali būti, kad jo veikli ir žemiška pozicija būtų pakeitusi jų mąstymą".
1738-1820 metais gyvenęs Jurgis III buvo vienas Didžiosios Britanijos kolonijinės politikos pradininkų, kovojo su sukilusiomis valdomis Šiaurės Amerikoje ir prieš Prancūzijos didžiąją revoliuciją. 1811 metais dėl pakrikusios psichikos jį soste pakeitė regentas Velso princas, vėliau tapęs karaliumi Jurgiu IV.
"Reuters"-BNS
