Augustas TAMALIŪNAS
Gamtoje nutinka visokiausių istorijų, kartais malonių, kartais gana tragiškų. Prie pastarųjų priklauso atsitikimas Giraitės kaime (Lazdijų raj.), kurį vietos gyventojai nepelnytai priskiria naujam pasiutligės proveržiui. Rajono veterinarijos gydytojas epizootologas Rolandas Muliolis tikina, kad šitaip nėra. Anot jo, neretai ir naminių gyvūnų poelgiai yra netikėti, o šiuo atveju vis dėlto būta susitikimo su dar mažiau prognozuojamu laukiniu žvėreliu, pavasarį, matyt, agresyvesniu ir todėl, užuot nėrusiu šalin, pakilusiu į žūtbūtinę kovą.
- Viskas dėjosi trečiadienį, - pasakojo rajono centrinėje ligoninėje gydoma Aldona Jonuškienė, jau penktą dešimtį bebaigianti ūkininkė. - Maždaug pusiau šeštą valandą ryto pasiėmiau kibirą ir pro trobos kampą patraukiau į pievą pamilžti ten pririštą karvę. Nepasiekiau jos. Mat beeidama žolėje pamačiau kažką tamsuojant ir judant labai patykučiais. Maniau, kad mano šuo, užtat nudrožiau artėliau, norėdama pasižiūrėti, ką jis ten rado, kodėl taip atsargiai tykina. Nustebau išvydusi bebrą. Ko jis čia atsibastė tolokai nuo Teizų ežero, netgi dabar nesuvokiu. Gerai, kad turėjau kibirą, antraip gal būtų mane visai užėdęs. Tik priėjau, o jis ūmai kad šoks man ant kojos, kad įsikibs dantimis pro dvi sportines kelnes į blauzdą! Pratrūkau šaukti, kratytis bebro, o tasai visai pablūdo. Krimstelėjo kairės rankos mažąjį pirštą, įkando į dešinę ranką aukščiau riešo. Vos nusipurčiau! Mečiau kibirą, į kurį jis kaip paklaikęs įnėrė stačia galva, ir pasileidau bėgti, bet jau ne atgal, ne į savo namus, kuriuose nieko nebuvo, o pas kaimynus Šerkšnus. Šio sūnūs, Mindaugas ir Valius, pakelti iš įmygio, iš pradžių nesuprato, kodėl vis rėkalioju apie bebrą, o paskui, kai parodžiau žaizdas, pasičiupo kanabėkus, nulėkė į pievą ir mano nupasakotoje vietoje, ne per toliausiai nuo pamesto kibiro, aptiko tą plėšrūną. Užsmaigstė jį tais dvinagiais kabliais mėšlui iš vežimo versti. Pamanius apie tai, kad bebras gal buvo pasiutęs, man pasidarė silpna. Nusivilkau tas drapanas, ir jas Šerkšnai vėliau sudegino. O ką, gal iš tikrųjų bebras sirgo pasiutlige? Gal jį, tarkim, pasiutusi lapė įkando? Paskui sužinojau, kad ir Teizuose buvo panašus atsitikimas, tiktai pasibaigęs kitaip, be įkandimų. Ten, sako, viena moterėlė irgi pamatė pakelyje kažką šmėkščiojant, o tada kad jau bėgo, tai bėgo, sako, vejama tikrai ne šuns. Greičiausiai ją vijosi bebras, galbūt tas pats, kuris vėliau mane užpuolė. Koja sutino, ranka sutino, bet po dviejų vakcinų, regis, atleido. Kodėl bebras šitaip įtūžo, nežinia. Pasiutęs - ne kitaip!
Jau minėtas Rolandas Muliolis purto galvą. Jo žodžiais tariant, ištyrus bebro smegenis liuminescencinės mikroskopijos būdu, pasiutligės nenustatyta. Dabar atliekami biologiniai bandymai su užkrėstomis pelėmis, tačiau ir šios kol kas nereaguoja. Vienu žodžiu, nesiunta. Taigi įmanomas atvejis, kad brangiakailis žvėrelis, kuriam susidūrimas su žmonėmis nieko gera nelemia ir kuris medžiojamas per šimtmečius išsiugdė pasipriešinimo instinktą, užkluptas paprasčiausiai gynėsi, savaip suvokdamas, kad geriausias išliko būdas - puolimas. Tikriausiai jį šitaip elgtis paskatino moters rankoje švytravęs kibiras. Istoriškai taip susiklostė, kad šis žvėrelis, kitados bajorų labai vertintas ne vien dėl kailio, bet ir dėl savo kaina auksui prilygstančio liaukų sekreto, vadinamųjų bebrų sruoglių, laikytų kone stebuklingais vaistais nuo visų sužeidimų, buvo itin saugomi nuo visiško išnykimo. Kiekvienas dvaras turėjo savo bebrininkus, ir 1529 metais paskelbtame pirmajame Lietuvos statute buvo griežtai uždrausta ne tik pašaliniams žmonėms lankytis bebravietėse, bet ir pievas šienauti ties jomis buvo leidžiama tik tokiu atstumu, kokiu stiprus vyras nuo jų galėjo nusviesti pagalį. Gaila, kad nudaigotas žvėrelis šiuo atveju nedavė naudos. O juk net bažnyčia kitados katalikams leido valgyti bebrieną gavėnios metu! Ypač skani, sakoma, bebro uodegos mėsa. Ką jūs, karališkas delikatesas! Apie bajorų mezginiams naudotą bebro kailio povilnį šiuolaikiniai puošeivos gali tik pasvajoti. Sakoma, kad karo metais ne tiek vokiečiai, kiek partizanai nusiaubė bebrų kolonijas, užtat vėliau tuos brangiakailius žvėrelius Lietuvoje teko iš naujo užveisti. Vienu žodžiu, reaklimatizuoti. Prieš gerą pusmetį pirmieji 48 bebrai buvo atvežti iš Voronežo ir Gomelio sričių rezervatų ir paleisti į Aukštaitijos upelius ir ežerus, vėliau, po vienuolikos metų, 1959-aisiais, dar 30 bebrų atkeliavo iš to paties Gomelio ir buvo apgyvendinti Lietuvos pietinėje dalyje, taigi ir Dzūkijoje. Žinoma, kad Nemunu iš Baltarusijos pas mus imigravo ir daugiau šių žvėrelių. Jie stebėtinai greitai paplito, ir nūnai versliam žmogui jau reikėtų kibti į bebrininkystę. Galimas daiktas, kad Lazdijų rajono miškuose su gausybe upelių ir ežerų tų žvitrių gyvūnėlių net knibžda. Turėtume bebrienos. Žodžiu, incidentas su aštriadančiu bebru Giraitės kaime tiktai dar kartą patvirtino, jog laukinis žvėrelis - ne naminis šunelis ir ne meilus katinėlis. Gal jis rujojo, gal šalimais šmižinėjo antroji pusė arba net žolėje besislepiantys bebriukai, kas dabar supaisys. Kodėl bebras po moters užpulties nepaspruko ir nepasislėpė, vėlgi mįslė. Supykusio bebro apkandžiota moteris sveiksta, o tatai yra svarbiausia.
