“IBID. Projektai”, Šv. Stepono g. 9, Vilnius - iki rugpjūčio 17 d.: Lucy Gunning, “Arklių pamėgdžiotojos” (1994, video), Clara Ursitti, “Mirusi galva” (2002, kaulai+kvapas).
“Women wanted for art work, who can do the perfect vocal impression of a horse neighing. Please contact Lucy, 071-274 2829” (skelbimas “London Weekly” dienraštyje, 1994 m.).
Galerijoje rodomame Lucy Gunning videodarbe penkios moterys viena po kitos pamėgdžioja arklį. Nors, žinoma, ši frazė visai nenusako to, kas vyksta ekrane. Kai iš dar neprašviesėjusio monitoriaus pasigirsta aukštas ir pratisas žvengimas, o paskui staiga išryškėja tai darantis vidutinės klasės, pajamų bei amžiaus, o veikiausiai ir gyvenimo normalumu pažymėtas moteriškas veidas - apima šokas. Taip pat ir nenumaldomas džiaugsmas.
Tai, kas iš pradžių išmuša iš vėžių, yra ir labai gražu: pernelyg laisva, kitoniška, net nenormalu, pernelyg drąsu, įtartina, net įžūlu. Darbas balansuoja ant šių sąvokų ribos - kryptelėjus vienon pusėn būtų pernelyg bukas ir perversiškas, kiton - teatrališkas ir manieringas. Bet viskas savo vietoje, jaudinantis herojų įsijautimas ir čia pat - jau žmogiškas - prunkštimas. Fone - Londonas, pro šalį ramiai praeina žmonės (lyg arklį imituojančios moterys būtų pats įprasčiausias dalykas pasaulyje). Videokūrinys netrumpas (tiesa, ir ne itin ilgas), bet dėmesį išlaiko iki pat galo. Nėra reikalo pasakoti, ką daro kiekviena pamėgdžiotoja (o daro skirtingai ir ne tik balsu), geriau į tai pažiūrėti.
Gunning - pripažinta šiuolaikinės Britanijos meno scenos veikėja, savo kūriniais nuolat tyrinėjanti psichinius ir fizinius efektus bei jų ryšius (kai kam jos vardas gali būti pažįstamas ir iš Vilniuje/Londone 1997 m. vykusio vieno įdomiausių “Jutempus” projekto “Ground Control”).
Šalia eksponuojamas kitos, tačiau taip pat ties kontroversiškais pojūčiais ir potyriais besikoncentruojančios autorės Claros Ursitti darbas. Škotijoje gyvenanti kanadiečių-italų kilmės menininkė domisi Freudo teorijomis apie regėjimo ir kvapo reikšmę lytiniam potraukiui arba pasišlykštėjimui, taip pat atkreipdama dėmesį į šiuolaikinės visuomenės aktualijas ir sensacijas. Pavyzdžiui, yra sukūrusi darbą, reaguodama į Billo Clintono ir Monicos Lewinsky sekso skandalą.
“IBID. Projektuose” rodomas jos darbas - kelialypė vizualinė ir mentalinė kombinacija, žmogaus kaukolės ir prie jos priklijuotų ragų hibridas, taip pat šalia kabanti dėžutė, skleidžianti intensyvią, ypač šlykščią muskuso smarvę. Žmogaus ir gyvulio jungtis - nuoroda į fetišizuojamą kitoniškumo egzotiką. Įkyrus kvapas savo ruožtu kelia dviprasmes kvepalų pramonės bei gyvulio išmatų asociacijas (muskusas realybėje susijęs ir su tuo, ir anuo).
Ir paroda sužadina dvejopas emocijas bei mintis, mat nėra nei tokia pozityvi ir graži, nei nekalta kaip koks Liuksemburgo paviljonas, pelnęs pagrindinę premiją šiuometinėje Venecijos bienalėje (žalioje pievoje didingos gamtos fone violončele griežia mergina). Užtat savo intensyvumu aiškiai išsiskiria tarp kitų vilnietiškų ekspozicijų ir gali tapti puikia pramoga pavargusiems nuo vietinio neišraiškingumo.
