Baigėsi kasmetinis stojimo į aukštąsias šalies mokyklas maratonas ir stojamųjų egzaminų komisijų nariai, pamiršę keletą dienų “nešiotas” akademinio veido išraiškas, gali lengviau atsikvėpti ir prie alaus bokalų kolegiškai apsikeisti šių metų “perliukais”. O jų, pasak Vilniaus universiteto (VU) Žurnalistikos specialybės stojamojo egzamino kūrybinio konkurso komisijos senbuvių, kiekvienais metais vis daugiau.
Kas gi prajuokina šią paprastai rimtą publiką ir kodėl vis dėlto tai nėra juokinga, o veikiau visai jau graudu, jei “atsitrauki nuo alaus”, t.y. pažiūri į juokelius ne kaip į asmeninį patyrimą ar laisvalaikio paįvairinimą, o kaip į švietimo programų bei suteikto ar įgyto išsilavinimo rodiklį. Vietoj atsakymo - stojusiųjų rašymo bei bendravimo gebėjimų, atsikleidusių per egzaminą, apžvalga.
Stojamasis egzaminas nesiskyrė nuo mokyklinio
Stojamąjį egzaminą laikę abiturientai psichologinio diskomforto, išskyrus įprastą nerimą, neturėjo patirti, kadangi jo struktūra nesiskyrė nuo mokykloje laikomo gimtosios kalbos egzamino pobūdžio. Pokalbis su komisijos nariais buvo panašus į įskaitą žodžiu, o rašinys prilygo mokykloje rašomoms esė (laisvoms temoms). Moksleiviška patirtis padėjo malšinti stojusiųjų jaudulį.
Šių metų rašinių temų skalė buvo plati - kiekvienas galėjo pasirinkti pagal temperamentą, žanrą, nuotaiką... Sekasi gerai argumentuoti - tuomet svarstyk apie žurnalistikos laisvę ir atsakomybę. Patinka fantazuoti? Kodėl gi nepasvajojus, ką darys karalius, pajutęs norą tapti redaktoriumi. Net ir tradiciniam lietuvių lyrizmui buvo parodytas dėmesys - jausmingieji galėjo rinktis temą “Mano vaikystės namas”. Na, o pasiūlytą klausimą “Kam šiandien skamba varpai Lietuvoje?” - tikėtasi, imsis atsakinėti patys kūrybiškiausieji, kurie ras būdų, kaip susieti Hemingway ir Paksą, literatūrą ir politines aktualijas, Lietuvą ir pasaulį, savaime aišku, nepamiršdami tekstinių rašinio pradžios ir pabaigos jungčių. Šeštoji tema “Tikrasis lietuvių literatūros herojus XXI amžiuje” prašyte prašėsi nesirenkama - herojaus šiais laikais beveik neįmanoma sutikti, o nustatyti jo tikrumą - pavojingas uždavinys. Pasirodė, kad šiandienis jaunimas atsargus vertinti, o štai komisija nuo šio uždavinio išsisukti negalėjo.
Be įprasto gramatikos ir stiliaus klaidų išgaudymo, sakinių taisyklingumo ir vaizdingumo bei rašymo manieros savitumo ar aiškumo įvertinimo, kūrybinio konkurso vertinimo komisijos nariai dėmesį kreipė į rašinio kompozicijos originalumą, sugebėjimą plėtoti pasirinktą temą, mokėjimą iliustruoti ją faktais ar įdomiomis detalėmis, tarptautiniais ar asmeniniais pavyzdžiais.
Tris ilgas dienas margas žurnalistų ir mokslininkų būrys leidosi sūpuojamas žodžių ir sakinių srauto, galų gale užnešusio ant seklumos išplaukusių tekstų vandenyne, - tiek kompozicine, tiek turinio prasme.
Šokoladiniai nameliai ir karti didaktika
Nepaisant tematinės įvairovės, stojusiųjų rašinius galima skirstyti į informacinio-racionalaus ir meninio-emocinio stiliaus darbus. Pirmajai grupei priskirtini tokie rašto darbai, kuriuose tema yra argumentuojama, vartojama neutrali leksika, kalbama nuasmenintai. Antrajai atstovautų puošnios, ornamentuotos retorikos, “poetiniu” stiliumi, asmeninio patyrimo pavyzdžiais iliustruoti darbai. Tai universalios, nuo senų laikų tarpusavyje konkuruojančios rašymo strategijos. Intriga ta, kad minėtas rašymo technikas stojusieji naudojo ne teksto, bet saldumynų gamybai.
Per stojamąjį egzaminą auditorijos laikinai virto virtuve, kurioje buvo verdamas ir ragaujamas saldus pieninis ir kartus juodasis šokoladas. Daugiausia saldainių prigamino rašiusieji apie namus - rožines svajas, mėlyną liūdesį, žaliuojančias pievas, geltoną antklodę ir panašius sentimentalumu nuspalvintus dalykus. Rašiniuose jokios (auto)ironijos, jokios socialinės kritikos užuomazgų ir kartu jokios pagarbos - nei sau, nei tėvams, nei vaikystės namams, nei galiausiai žodžiui ir tekstui.
Persisaldinę rašinių skaitytojai galėjo gydytis juoduoju šokoladu, kuris neretai pasitaikydavo itin kartus: pirmosios grupės rašiniuose vos tik prasidėjusi diskusija virsdavo tiesmuka didaktika. Pavyzdžiui, viename darbe žurnalistikos laisvės ir atsakomybės tema buvo iliustruojama “Respublikos” žurnalisto Vito Lingio pavyzdžiu: “Vito Lingio žūtis - nužudymas - kruvina pamoka kitiems, rašantiems spaudoje ir ne tik, kaip lengva paklysti begaliniuose laisvės keliuose”. Moralas - žurnalistai atsargiau turėtų naudotis savo laisve rašyti. Antraip baigsis jiems kaip Lingiui, Jovanovičiui ar visiems kitiems opozicinių leidinių žurnalistams.
Populiarūs buvo tuščiaviduriai, velykinius kiškučius primenantys šokoladiniai gaminiai - rašiniai, kuriuose substancija pralaimėjo deklaracijai: “tikiu, kad yra ir daugiau tokių, kurie pasiruošę tarnauti Dievui ir Tėvynei, o ne tik vaikytis skandalų ar daryti šou”. Minėti saldumynai, nors ir tušti (pamiršo rašiusieji įdėti žaisliuką-siurprizą), bet tam tikra prasme - patys kokybiškiausi ir be ketverių metų išlaikymo galima juos atiduoti politikams, kad šie turėtų kuo prieš Seimo rinkimus pavaišinti rinkėjus.
Pokalbiuose komisijos nariai buvo vaišinami kakava. Per pokalbius turėjo paaiškėti stojusiųjų profesinė motyvacija, intelektualumas ir jų santykis su žiniasklaida. Vis dėlto komisijai kartkartėmis reikėjo saugotis neužspringti ar neapspjauti pašnekovo, išgirdus, kad holokaustas - tai garsus žydų rašytojas, Ulan Batoras - valstybė Afrikoje, romai - tai daug sustatytų romo butelių, Vyriausybės būstinė - Seime, V. Petkevičiaus “Durnių laivas” - knyga apie reklamą, geltonoji spauda - kinų laikraščiai, o kiekvienas tikras lietuvis namie turi laikyti Konstituciją, degtinės ir šeimą.
Kaltų nėra, yra dievai ir demonai
Kodėl kasmet moksleivių rašiniai vis lėkštesni? Ne mokykla ir ne mokytojai kalčiausi šioje istorijoje. Jie tik vykdomoji grandis. Tiesa, bet kuri žemiausia institucija turi realią galią - tiesioginį poveikį. Tačiau tai tik pavienių iniciatyvų atvejai. Tuo tarpu Švietimo ministerija, tvirtindama gimtosios kalbos ugdymo programas, metai iš metų ignoruoja du svarbius dalykus - pasikeitusią knygos padėtį, jos konkurenciją su televizoriumi ir internetu bei nelygią dviejų literatūros mokymo tradicijų padėtį.
Nenorėdama iškristi iš rinkos, knyga turi vis aršiau konkuruoti su kitomis masinės komunikacijos priemonėmis - spauda, kinu, televizija, radiju ir internetu. Jauni tėvai skundžiasi, kad net kūdikiams gana greit nusibosta žiūrėti į tą patį knygos paveikslėlį, reikia knygą vartyti (tai reiškia - būti prie vaiko ir negalėti atlikti kitų darbų) arba... įjungti televizorių, kurio mirguliuojanti vaizdų kaita užburia kūdikį ir suteikia poilsio minutę tėvams. Kompiuteriniai žaidimai, internetas taip pat mėgstami dėl dinaminio ir pramoginio pobūdžio. Atsižvelgdami į dinamiškumo reikalavimą leidėjai, pavyzdžiui, kartodami knygos tiražą, keičia viršelio iliustracijas, jie rengia knygų pristatymus ar kaip kitaip stengiasi padaryti produktą perkamą. Tuo tarpu Švietimo ir mokslo ministerija elgiasi atvirkščiai. Pavyzdžiui, prieš dvejus metus buvo nuspręsta privalomą Juozo Tumo-Vaižganto kūrinį “Dėdes ir dėdienes” pakeisti “Pragiedruliais”. Kažkodėl manoma, kad etnografiniai lino “kančios” aprašymai (absoliuti statiška šiandien nebesuprantamų žodžių sankaupa) susilauks didesnio populiarumo nei Mykoliuko ir Severiutės meilės istorija (tegu lėtai, bet vis dėlto besirutuliojantis siužetas).
Kitas probleminis aspektas - literatūros vadovėlių leidėjai. Lietuvoje konkuruoja dvi mokyklos - istorinė bei teorinė. Pirmoji galėtų būti vadinama “dievų mokykla” ne tik todėl, kad yra vyraujanti, bet ir todėl, kad į lietuvių literatūros mokymą žiūri romantiškai pakylėtai, kūrinį traktuoja kaip trapų stebuklą, amžiną paslaptį, skausmingą būtį. Vienu žodžiu, literatūra čia sakralizuojama, tampa metafizine vertybe, prie kurios, jei tau, jaunuoli, patinka krepšinis, geriau nesiliesk pavalgęs.
Teorinė mokykla turėtų būti vadinama “demoniška” mokykla, ne tik todėl, kad prieštarauja “dieviškajai” ir siūlo literatūrą narstyti po sakinį, kad būtų suvokta, kaip atsiranda vienokia ar kitokia reikšmė, bet ir todėl, kad literatūros teorijos vadovėliai tik pasivaidena keletui pamokų, o pavartyti sugula bibliotekų lentynose.
Blogiausia, kad tiek interpretacinė, tiek analitinė tradicija neskiria pakankamai dėmesio rašymo įgūdžių lavinimui. Mokytojai beviltiškai vargsta, reikalaudami iš mokinių išanalizuoti S. Parulskį ar A. Škėmą, pamiršdami, kad gelmė atsiveria su patirtimi. Tačiau nėra užduočių, kurios mokytų, kaip komponuoti tekstą, kaip sieti sakinius, kaip pradėti rašyti.
Skaitymo ir rašymo sąsaja taip pat pamirštama - juk įvairių tekstų skaitymas lavina skaitytojo verbalinę raišką. Atmintin įstringa tam tikri sakiniai, metaforos, siužetai. Taip pažintis su rašymo menu gali ateiti per skaitymą. Tačiau pavarčius vyresniųjų klasių moksleivių literatūros chrestomatijas, suvoki, kad filme “Nužudyti Bilą” geros literatūros daugiau negu dvejų metų “Skaitiniuose”. Atrodo, kad Švietimo ir mokslo ministerijos pareigūnai pamiršo, jog literatūra - tai visų pirma gera istorija. Pasakojimas, nuo kurio negali atsitraukti, nesulaukęs pabaigos.
Todėl nieko nuostabaus iš stojančiųjų išgirsti, kad jiems labai patinka “Dostojevskis, Bulgakovas ir kiti lenkų rašytojai”. Ir jeigu jau normalu, kad kiekvienais metais abiturientai vis mažiau perskaito ir vis blogiau rašo, gal reikia keisti žurnalistikos stojamojo egzamino kūrybinę užduotį - užuot vertus rašyti rašinius, leisti sukti filmukus ar reportažus. Ir nors institucinėje plotmėje toks raštingųjų atrankos būdas - šėtoniška erezija, vizualios popkultūros užauginto jaunimo akyse būtume ir ultramodernūs, ir dieviškai teisingi.
“Akiračiai” (www.akiraciai.lt)
