Žmonės kenčia nuo įvairiausių baimių. Jų skaičiuojama net per 500. Mūsų visuomenėje įprasta bijoti aukščio (akrofobija), uždarų patalpų (klaustrofobija), pelių (musofobija), kraujo (hemofobija), gyvačių (ofidiofobija) ir panašių padarų bei realią grėsmę sukelti galinčių dalykų.
Kiek keisčiau atrodo, kai bijoma gamtos reiškinių (saulėtekio, šiaurės pašvaistės), konkrečių vietų (tiltų, namų, kapinių), atskirų objektų (knygų, laikrodžių, dviračių), tam tikrų žmonių (kinų, gražių moterų, plikių), veiksmų ir situacijų (priimti sprendimą, būti vienam). Viena iš tokių keistų ir sunkiai suprantamų baimių yra gamofobija – vedybų baimė.
Ko gero, niekas nemėgino patikrinti, ko labiausiai (iš visų 500) bijo vyrai ar moterys. Nustatyta, kad iš „įprastų“ fobijų moterys labiau jaučia pelių, tamsos, griaustinio ir senatvės, o vyrai – skausmo, kraujo, aukščio ir finansines baimes.
Gamofobija, visuotiniu moterų susitarimu, turėtų būti skiriama prie unikalių vyriškos lyties atstovų baimių. Juk vedybų baimė siejama su įsipareigojimų, atsakomybės prisiėmimo vengimu, o tai labiau būdinga vyrams. Iš tiesų sunku būtų surasti moterį, kuri atvirai prisipažintų, jog ji paniškai bijo prisiimti atsakomybę, ištekėti ir visą likusį gyvenimą būti įsipareigojusi vienam vieninteliam vyrui.
Tokią moterį būtų sunku rasti dėl kelių priežasčių. Mūsų visuomenėje yra priimta, jog moteris yra tas žmogus, kurio pašaukimas – sukurti šeimą ir išauginti kuo daugiau palikuonių (tokia nuomonė, žinoma, populiari nuo akmens amžiaus).
Nors šiuolaikinės moterys pradeda elgtis priešingai, t. y. siekti karjeros, užsidirbti daug pinigų, būti savarankiškos, tačiau galutinis tikslas vis tiek yra toks pat: „Kai būsiu ko nors pasiekusi ir turėsiu pakankamai pinigų, tada bus galima pagalvoti ir apie šeimą“.
Fobija yra nepaklūstanti protui ir perdėta objekto ar situacijos, kurie iš tikrųjų yra nepavojingi, baimė. Visi žmonės, jaučiantys vienokią ar kitokią fobiją, žino, kad tai – labai nemaloni būsena, lydima įvairių simptomų. Fobijos rezultatas – stiprus noras išvengti fobinės situacijos.
Kalbant apie gamofobiją, iškyla neteisingo įvertinimo pavojus. Todėl reikėtų įsitikinti, ar žmogus iš tiesų kankinasi dėl patiriamų pojūčių, susijusių su vedybų situacija, ir nori jų atsikratyti, ar kankinasi, bet dėl vienokios ar kitokios naudos nenori išgyti.
„Pasirengimo“ teorija teigia, kad žmonės bijo tų dalykų, kurie potencialiai gali būti ar kada nors buvo (gal akmens amžiuje) grėsmingi žmonių giminei. Tokiems dalykams gali būti priskiriami maži žvėreliai (pelytės, voriukai ir maži šliužiukai), ligos, traumos (ir su tuo susijusios adatos, kraujas bei vėmimas), griaustinis, aukštis (ir baimė skraidyti), nepažįstami žmonės (tie, kurie gali kaip nors pakenkti), vanduo.
Šiam sąrašui taip pat priskiriama baimė palikti saugią vietą bei baimė būti atstumtam kitų žmonių. Nepanašu, kad vedybų baimės arba su ja susijusios atsakomybės, įsipareigojimų baimės šaknis galima atrasti akmens amžiuje. Tačiau, jei tai – naujai išmokta fobija, kyla klausimas, kaip galėjo toks nežmoniškas vyrų skaičius reguliariai nukentėti nuo vedybų, kad jų palikuonys išmoko paniška baime reaguoti į vedybas, kaip į rūšiai grėsmingą situaciją? Kad ir kaip norėtųsi ignoruoti akmens amžių su visais jo padariniais, juo labai patogu paaiškinti daugelį mūsų elgesio priežasčių. Natūralu, kad vyrai taip vengia (žinoma, ne visi) įsipareigoti, kad net išsivysto toks keistas sutrikimas kaip gamofobija – jų genetikoje užkoduotas poreikis apvaisinti kuo daugiau moterų ir palikti šiame pasaulyje kuo daugiau palikuonių, tai negi dabar įsipareigosi vienai moteriai!
Jokiu būdu nereikia nuvertinti gamofobijos rimtumo ir svarbumo, bet turbūt svarbu pripažinti ir simuliacijos galimybę. Jei šioje situacijoje pradėtume ieškoti teisiųjų, palikdami ramybėje žmones iš tiesų sergančius gamofobija, galėtume apkaltinti moteris tuo, kad jos pirmos užvirė šią košę. Jos „priklijavo“ gamofobo etiketę vyrams, o pastarieji pamatė, kad ji nėra jau toks blogas variantas, ėmė ja naudotis, kol galų gale iš tikrųjų tapo tokiais gamofobais! Žinoma, tai tik prielaida.
Tačiau, jei iš tikrųjų kyla įtarimų, kad žmogus serga gamofobija, jokiu būdu negalima iš jo šaipytis ir vadinti simuliantu: galbūt vedybos – jo viso gyvenimo tikslas, kurio neįmanoma įgyvendinti dėl rimtų priežasčių. Nors tai – labai keista ir neįprasta fobija, bet svarbu žinoti, kad ir ją įmanoma išgydyti.
Pabaigti norėčiau J.V. Gėtės linkėjimais bijantiems vedybų: “Meilė – dalykas idealus, vedybos – realus. Už realaus ir idealaus painiojimą visada baudžiama“. Gal pravers ir Sokrato pamokymas: “Vesk. Jei gausi gerą žmoną, būsi išimtis, o jei blogą – tapsi filosofu”.
„Klaipėda“ (www.klaipeda.daily.lt)
