Lietuvoje - 18 ŽIV infekuotų donorų
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
Lietuvos kraujo centrai daro visa, kas įmanoma, kad avarijos aukai, gimdyvei ar kūdikiui nebūtų perpilta ŽIV infekuoto donorų kraujo. Yra būdų, kaip pasiekti beveik šimtaprocentinį saugumą, tačiau... tik ne Lietuvoje. Mat mūsuose per menka donorystės kultūra.
Infekuoti donorai
Lietuvos AIDS centro duomenimis, mūsų šalyje iš viso buvo užregistruota 18 žmogaus imunodeficito virusu infekuotų kraujo donorų. Iš jų visų tiktai 1 - Vilniuje, kur kas daugiau - pajūryje. Tai iš tikrųjų šiurpą keliantys skaičiai, mat perpilant ŽIV infekuoto kraujo užsikrečiama šimtu procentų (tuo tarpu lytiškai santykiaujant su ŽIV infekuotu asmeniu, virusas perduodamas vidutiniškai tik vieną kartą iš šimto pasimylėjimų).
"Akistatai" teko girdėti gandų, kad Vilniuje nustatyto ŽIV infekuoto donoro kraujo plazma buvo perpilta kažkokiam ligoniui, tačiau oficialiai to niekas nepatvirtino. Medikų motyvai suprantami: nėra jokio reikalo šiurpinti visuomenės. Juk niekas nepasikeis, jeigu kiekvienas, kuriam teko gulėti ant operacinio stalo ar patirti sunkią avariją, šiandien ims nervintis ir svarstyti: gal kažkas, gelbėdamas jo gyvybę, užkrėtė ŽIV? Tačiau galimybė užsikrėsti perpilant kraują tikrai yra. AIDS centro medikų teigimu, kad ir kokių atsargumo priemonių imtųsi Lietuvos kraujo centrai, užsikrėsti per donorų kraują ŽIV yra visiškai įmanoma.
- O jūs nueikite į bet kurį kraujo centrą ir paklauskite jo vadovo. Tegul pridėjęs ranką prie širdies atsako: ar ramia širdim perpiltų kraujo į bėdą patekusiai savo dukteriai, sūnui? - "Akistatai" pasiūlė Lietuvos AIDS centro direktoriaus pavaduotojas Algimantas Trečiokas.
Maksimalios priemonės negarantuoja saugumo
Lietuvoje iš viso yra trys kraujo centrai. Didžiausias jų, aptarnaujantis visą Vilniaus apskritį, įsikūręs gražiame pušyne Vilniaus Antakalnyje. "Akistata" kalbėjosi su šio centro direktoriaus pavaduotoja medicinos reikalams Jekaterina Sizova. Ar iš tikrųjų ŽIV infekuoto donorų kraujo nepatenka į šalies operacines? Pavaduotoja korespondentus mielai supažindino su Kraujo centro darbu, taigi po nedidelės ekskursijos galėjome įsitikinti: čia daroma visa, kas įmanoma, kad "blogas" kraujas nepatektų į šalies gydymo įstaigas. Po rugsėjo 11-osios tragedijos JAV Kraujo centras buvo aprūpintas netgi ginkluota apsauga ir vaizdo kameromis: kad, neduokdie, neatsėlintų ir kraujo neužkrėstų kokie nors teroristai! Į kai kurias patalpas personalas gali patekti tiktai naudodamasis individualiomis elektroninėmis kortelėmis. Patys kraujo davėjai čia praeina gana griežtą kontrolę. Atėjusiam pirmąkart asmeniui tenka pasitikrinti pas terapeutą, pasisverti, užpildyti specialią anketą. Kiekvieno donoro kraujas, prieš jį panaudojant, modernioje laboratorijoje yra tiriamas dėl ŽIV ir kitų per kraują perduodamų ligų. J. Sizova "Akistatai" tvirtino, kad infekuoto ar netgi įtartino kraujo "nė lašelis" nebuvo panaudotas. Toks kraujas specialiai nukenksminamas ir utilizuojamas. Tačiau yra vienas "bet". Ir tai susiję ne su kraujo centrų vykdoma "kokybės kontrole", o su paties žmogaus imunodeficito sindromo ypatybėmis.
Kaip žurnalistei teigė Lietuvos AIDS centro laboratorijos vedėjas Algirdas Griškevičius, net tobuliausia laboratorija minėtos infekcijos nenustatys vadinamojo lango periodu. Kai žmogus užsikrečia ŽIV, mėnesį ar du jo kraujyje "nematyti" jokių šiai infekcijai būdingų pakitimų. Taigi šiandien užsikrėtei mirtinu virusu, o rytoj jau gali užkrėsti juo kitą asmenį. Tačiau to gali nežinoti nei pats, o dar kelias savaites nenustatytų ir jokia pasaulio laboratorija! Pamąstykite patys: kas atsitiko tiems keliolikai šalies pacientų, kuriuos gelbstint buvo sulašinta į veną ŽIV infekuoto kraujo! Juk labai gali būti, kad tie patys, kaip vėliau nustatyta, infekuoti donorai kraujo davė ir iki užsikrėtimo nustatymo, vadinamojo lango periodu!
Išeitis?
Vienintelė išeitis iš susidariusios situacijos būtų nemokamos donorystės įvedimas. Lietuvos AIDS centras Sveikatos apsaugos ministerijai neseniai nusiuntė rekomendaciją, kad "pavojinguose" šalies regionuose kraujas nebebūtų imamas už pinigus (juk ne paslaptis, kad duodami kraują šiandien užsidirba dalis asocialių, rizikos grupėms priskiriamų žmonių). O tam tikru metodu apskaičiavus regionų "pavojingumą" (pagal nustatytą infekuotųjų skaičių dešimčiai tūkstančių gyventojų), tokia šiandien yra Klaipėda, Druskininkai, o netrukus gali būti ir Vilnius...
Tačiau pamėgink, žmogau, gauti kraujo be pinigų! Vilniaus apskrities kraujo centro Donorų komplektavimo ir kraujo paėmimo skyriaus vedėja Vilhelmina Raižienė apgailestavo, kad mūsų visuomenės sąmoningumas šiandien dar labai žemas. Nuo praėjusių metų lapkričio Kraujo centras pradėjo vykdyti nemokamos donorystės programą, tačiau rezultatai - gana prasti. Patys pagalvokite. Kraujo centras Vilniaus miesto savivaldybėje (ten, kur dirba daugiausia apsišvietusių ir išsilavinusių bei sąmoningais save laikančių piliečių) paskelbė akciją. Tą ir tą dieną atvažiuosime imti kraujo. Kas sveikas ir galite jo duoti, esate kviečiami prisidėti prie šios visuomenei naudingos veiklos. Ir ką jūs manote? Iš viso pulko darbuotojų atsirado tiktai 8 nemokami donorai! Visi kiti akcijos nelaikė esant svarbia.
Labai panašus vaizdelis būna ir tada, kai medikai išsiruošia pas tokią sąmoningą liaudį kaip studentai. Degina benziną, važiuoja, tarkim, į kokios Utenos medicinos mokyklą, o ten iš kelių šimtų "moksliukų" duoda kraujo kokie 6 arba 8.
Vilhelmina Raižienė "Akistatai" tvirtino, jog anksčiau ar vėliau Lietuvai vis tiek teks pereiti prie nemokamos donorystės. To reikalauja ir Europos Sąjunga. Vakarų šalyse būti donoru yra... didelė garbė. Donoro kortelę žmonės nešiojasi kaip savotišką įrodymą, jog yra sveiki, sportiški ir sąmoningi. Kaip įrodymą, jog jiems rūpi ne uždarbis, o pilietinė pareiga - padėti kitiems. Tačiau pažiūrėjus, kas darosi mūsuose ankstų rytą už kraujo centrų durų, norisi verkti: dėl kelių dešimčių litų duoti kraujo renkasi vargdieniai, ant kurių veidų aiškiai parašyta: jeigu jis ne alkoholikas, narkomanas ar grįžęs iš įkalinimo įstaigos, tai taip nepriteklių nuvargintas, kad verčiau jau skubiai pirktųsi vitaminų, o ne duotų kraują. Suprantama, gyvybiškai svarbaus skysčio paimama ne iš visų, žmonės kruopščiai atrenkami. Suprantama, ir ne visi ligoti arba asocialūs, tačiau tikrai visi - skurstantys ir todėl norintys pinigų.
Kraujo centre mūsų prašė parašyti, kad žmonės nenusigręžtų nuo nemokamos donorystės akcijų. Kad laukiami visi, kurie gali prisidėti prie šios kilnios misijos. Beje, Kraujo centras tokiems yra paruošęs ir gana vertingų dovanėlių bei prizų. Tik jeigu į problemą nežiūrėsime pilietiškai, dovanėlės ir prizai tikrai neišgelbės tautos nuo ŽIV. Atsiminkite: mirtina infekcija užkrėsto kraujo bet kurią dieną gali būti įpilta ir nekaltam ką tik gimusiam kūdikiui, ir nukraujavusiai gimdyvei, ir avarijos aukai, ir atliekant bet kokią chirurginę operaciją! Tokio kraujo gali būti įpilta kiekvienam iš mūsų, mūsų tėvams ir vaikams.
