Jeigu jau po vakarykščių (01.22) rungtynių negalime pasveikinti “Žalgirio” su pergale, belieka pasveikinti su išskirtiniu rezultatu. Pralaimėjimas vienose svarbiausių sezono rungtynių 107:117 yra ne tik retas atvejis. Tai fenomenalu. Atrodo, kad kauniečiai kažkaip surado būdą keliauti laike ir nusikėlė papramogauti į dvidešimties metų senumo krepšinio varžybas.
Principas “įmesk kiek gali, o aš įmesiu, kiek reikės” lyg ir seniai atgyveno. Juo labiau gynybą nuolat akcentuojančio A. Sireikos komandoje. Be abejonės, visišką kauniečių bejėgiškumą reiktų aiškinti ne anksčiau minėto principo garbinimu, o tiesiog nesugebėjimu gintis. Šiais metais “Žalgiris” sužaidė Eurolygoje trejas rungtynes ir dvejose iš jų leido varžovams daryti ką nori. Tai nuteikia ypač apmaudžiai, prisimenant puikią A. Sireikos vadovaujamos rinktinės gynybą Švedijoje.
Atrodo, “Žalgiryje” susirinko ne tokio tipo krepšininkai, kurie tiktų trenerio pamėgtai gynybos taktikai. Švedijoje jis turėjo komandą su lengvais žaidėjais. Mažą ūgį kompensuodavo vikrumas. Kaune A. Sireika gavo stipria priekine linija pasižyminčią ekipą ir, aišku, bandė tuo naudotis. Tik netekus A. Sabonio treneris mėgina grįžti prie Europos čempionate išbandyto stiliaus. Greitai to padaryti nepavyksta, o sugrįžus pagrindiniam “centrui” braižą vėl reiks keisti. Blogiausia, kad Švedijoje buvo didelis mažesnių krepšininkų pasirinkimas. "Žalgiryje” to dabar nėra.
Tiek pirmoje, tiek antroje rungtynių pusėje A. Sireika naudojo beveik identišką taktiką. Rungtynes pradėjusį P. Jankūną maždaug pirmo kėlinio viduryje pakeitė M. Timinskas. Tas pats atsitiko trečiajame kėlinyje. Abiem atvejais komanda pereidavo prie zonos gynybos, naudodavo ją maždaug 10 gryno laiko minučių, paskui vėl grįždavo prie asmeninės. Skirtumas tik tas, kad antro kėlinio pabaigoje žaista su dviem dideliais žaidėjais, o rungtynes užbaigė lengvas penketukas.
Jau trečiose rungtynėse iš eilės “Žalgiris” ketvirtame kėlinyje naudoja sudėtį su keturiais mažais žaidėjais. Tai bent šiek tiek kompensuoja varžovų greičio pranašumą. Vakar lengva sudėtis vėl atrodė geriau nei tradicinė, tačiau gynyboje tai nepadėjo. Šiuo atžvilgiu labiau pasiteisino ilgą laiką naudota zoninė gynyba. Ji bent kuriam laikui išmušdavo italus iš vėžių ir leisdavo pristabdyti snaiperius. Aiškiai matosi, kad vienas prieš vieną “Žalgirio” krepšininkai nespėja paskui savo oponentus. Tai ir suprantama. Turime veteraną A. Bagatskį, žaibišku greičiu nepasižymintį E. Cotą ir D. Šalengą. Pastarasis sezono pradžioje dar sugebėdavo nusipelnyti pagyrų už tai, kad pristabdydavo tokius krepšininkus kaip J. Lakovičius, tačiau vakar rungtynių pradžioje visiškai nesusitvarkė su M. Vujaničiumi ir leido šiam įsibėgėti.
Kaip ir anksčiau, komandos lyderiai gavo nedaug laiko pailsėti. E. Cota buvo pasodintas ant suolo tik ketvirtajame kėlinyje. Lyg ir ne pats geriausias laikas. Kažkodėl iki tol G. Gustas keisdavo bet ką, tik ne jį. Potencialiai Giedrius berods turėtų būti atsarginis įžaidėjas ir tik retais atvejais atlikti atakuojančio gynėjo vaidmenį. Tačiau dabar susidaro įspūdis, kad atsarginio įžaidėjo “Žalgiris” visai neturi.
“Skipper”, nors ir kaip gerai mėtytų tritaškius, negalėjo jais kliautis visą laiką. Trečiajame kėlinyje, vėl pradėjus gintis zona, snaiperius “Žalgiris” laikinai pristabdė, tačiau J. Repeša atrado priešnuodžius ir šiai gynybos sistemai. G. Pozzeco tuo metu visiškai pakeitė puolimą. Jei esant aikštėje kartu M. Vujaničiui ir G. Basile beveik visos atakos rėmėsi jų manevrais ties tritaškio linija, tai “atominė musė” pradėjo labai agresyviai veržtis po krepšiu ir sėkmingai įtraukė į puolimą aukštaūgius. Momentas, kai atrodė, kad kauniečiai gali pradėti persilaužimą, buvo praleistas.
Dar prieš rungtynes pažiūrėjus į komandų sudėtis, matėsi, kad “Žalgiris” turi tik vieną pranašumą - T. Beardo jėgą. Iš pirmo žvilgsnio šis koziris išnaudotas. 35 pelnyti taškai, 19 atkovotų kamuolių, pagerintas Eurolygos rekordas pagal surinktus reitingo taškus (63). “Skipper” priekinė linija gynyboje po krepšiu atrodė bejėgė netgi prieš M. Timinską, ką jau kalbėti apie “Žalgirio” vidurio puolėją. Tačiau į akis krinta vienas statistinis rodiklis. 10 iš savo atkovotų kamuolių Tanoka susirinko puolime. Būtent taip jis ilgą laiką ir pelnė taškus lenktynėse “kas daugiau įmes” ketvirtame kėlinyje. Tas faktorius, kad varžovų aukštaūgiai turėjo daugybę pražangų ir aiškiai bijojo T. Beardo, taip ir nebuvo iki galo išnaudotas.
Prie ribos, kai sprendžiama - gyventi ar mirti, jau prieita. Po savaitės laukia pirma “proga” numirti rungtynėse su pakilimą išgyvenančia “Unicaja”. Iš dalies jose turėtų būti lengviau, nes tiek snaiperių kaip “Skipper” ar “Montepashi” ispanai neturi. Per savaitę reikia trūks plyš suderinti komandinius veiksmus gynyboje. Pagrindiniai ispanų gynėjai M. Sonko ir L. Bullockas mėgsta žaisti aštriai, tačiau akies taiklumu neprilygsta M. Vujaničiui ar G. Basile. Be to, jie gan daug klysta. Taigi “Žalgiriui” turbūt vertėtų labiau susispausti ir vėl panaudoti zoninę gynybą.
Pabaigoje norėčiau duoti nerimtą patarimą “Žalgirio” fanams. Kol kas laikykite kumščius suspaudę už CSKA. Atrodo, rungtynės su jais bus lemiamos. Tikėkimės, kad iki to laiko maskviečiai užsitikrins pirmą vietą ir Kaune nesiplėšys.
