Gintarėlis buvo tikras gintarėlis. Sulaukęs devyniolikos metų, jis dar nemokėjo batų raištelio sumegzti, tikėjo, kad vaikus atneša gandrai, ir labai mėgo braškių uogienę.
Ir štai kartą Gintarėliui betuštinant įprastą braškių stiklainį bei užsigeriant šviežiu pieneliu į duris pasibeldė paštininkė ir įteikė šaukimą į karinį komisariatą. Jame buvo prisakyta atsinešti asmens liudijimą, mokslo pažymėjimą, žodžiu, viską, ko reikia vargšą jaunuolį išvežti kareiviškos košės valgyti.
- Mama, kad bus dabar? - pravirko Gintarėlis.
Mama stvėrėsi už galvos ir netekusi žado tylėjo visą valandą, kol iš darbo grįžo tėvas.
- Tėvai, nelaimė...
- Girdėjau, - atsiliepė šeimos galva. - Paštininkė visam kaimui apskelbė.
- Jei girdėjai, tai ko tyli!? Argi kaimynai Stankevičiai tylėjo, kai jų Audrelį ėmė? O tavo pusbrolis Adomas? Ar tylėjo? O gal pamiršai?
- Nepamiršau. Stankevičiai kiek pašūkavo, bet paskui nuvežė kyšį daktarams ir tvarka. Jų Audrelį puspročiu pripažino. Pusbrolis? Tas ministerijoj giminių turi... Gal, sakau, motin, tegu tarnauja. Tėvynei reikia kareivėlių. Kas gi mūsų nepriklausomybę gins, jei ne mes patys, ne mūsų vaikai?
Nebeleidusi tėvui ilgiau samprotauti motina pratrūko visai natūraliu pykčiu ir išrėžė tokią prakalbą:
- Ak, tu, šiaudinis patriote! Ar žinai, kas dabar kariuomenėj vargsta? Tik tie vaikeliai, kurių tėvai neturi nei pinigo, nei proto. O koks ten kontingentas! Iš dešimties vos du vidurinę baigę. O "diedovščina"! O muštras! Košė amžinai prisvilusi, pienelio - nė lašo...
Motina dar ilgai dėstė argumentus, kol pagaliau abu tėvai nusprendė: reikia tepti daktarų komisiją. Tą patį jiems kitą dieną patarė ir pusseserė Teresė, dirbanti savivaldybėje ir tokius dalykus gerai išmananti.
Kaip tarė, taip ir padarė. Pardavė karvę, du bekonus ir suruošė ar tik ne du tūkstančius "žaliųjų".
- Jeigu tepti, - patarinėjo Teresė, - tai kad būtų tepta.
Netepsi - nevažiuosi.
Nors ir gerai patepę, Gintarėlio tėvai visą dieną neatsitraukė nuo lango laukdami iš daktarų komisijos grįžtančio sūnaus. Pagaliau Gintarėlis parkrypavo.
- Na, kaip?
- Nepriėmė. Aš gi, pasirodo, pilnapadis.
Stasys Varneckas, Rokiškis
