Teismo nuosprendis dar labiau prislėgė gedinčius ūkininkus
Teismas - sau, teisingumas - sau?
Irena ZUBRICKIENĖ
Nemirų kaimo (Kazlų Rūdos savivaldybė, Marijampolės apskritis) keliu pirmą kartą pravažiuojantys žmonės visada atkreipia dėmesį į didžiulę sodybą, laukuose iš tolo šviečiančią išpuoselėtais pastatais. Tik mažai kam žinoma, kad iš išorės švytinčioje sodyboje pastaruoju metu karaliauja gedulas ir marinančios netekties skausmo nuotaikos. Čia gyvenantys pusamžiai ūkininkai Stasė ir Jonas Sarpaliai, pernai per Jonines staiga netekę sūnaus Roberto (24 m.), kuriam tikėjosi perduoti išpuoselėtą ūkį, sako, kad kartu su sūnumi tarsi būtų palaidoję norą dirbti, kurti, galvoti apie ateitį. Neseniai įvykęs teismas, kuriame buvo nagrinėjamos Roberto nužudymo aplinkybės, tik dar daugiau prislėgė gedinčius tėvus, nes paskelbė, jog Robertas buvo nužudytas, kai pats išprovokavo kruviną jaunimo konfliktą.
Motina nujautė nelaimę
Anksčiau būdavusios linksmos ir laukiamos Joninių šventės (Roberto tėvas - Jonas!) ūkininkams Sarpaliams nuo šiol bus gedulinga, sūnaus žūtį primenanti diena. Pernai Stasė Sarpalienė, tarsi nujausdama nelaimę, paprieštaravo, kad sūnus, vakare palikęs tėčio vardadienį švenčiančius artimuosius, eitų į už kelių kilometrų esantį Būdos kaimą, kuriame vyko Joninių šventė. Moteris buvo girdėjusi, kad jaunimo pasilinksminimai Būdoje neretai baigdavęsi muštynėmis, kurias be jokių priežasčių sukeldavo iš aplinkinių kaimų organizuotai atvykę jaunuoliai, tarsi tęsdami labai senas tradicijas, kai "kaimas kildavo prieš kaimą". Kita vertus, S. Sarpalienė žinojo, kad jos Robertas yra ramaus, taikaus būdo, nepriekabus - konfliktų išvengsiąs. Pažadėjęs, kad ilgai neužsibus, nes ankstyvą rytą laukia įprasti ūkio darbai, sūnus išėjo. Buvo vos vos išgėręs.
Naktį Robertas į namus neparėjo. Tėvai manė, kad iki ryto tebesitęsia laužai ir linksmybės aplink juos. Tačiau netrukus jie gavo žinią, jog Robertui reikalinga skubi pagalba. Mat nuo ankstyvo ryto kaimo moterėlės, ėjusios į parduotuvę, pastebėjo miškelio pakraštyje, prie užgesusios naktinės laužavietės, drybsantį jaunuolį. Jos stebėjosi, kad dabartinis jaunimas visai neturi saiko - esą tiek prisigeria, kad nė iki namų paskui nebepareina. Į moterų išvedžiojimus įsiklausęs senas būdiškis Pijus Gudaitis pajudino gulėjusį vaikiną ir suprato, jog ne miegas ir ne padaugintas alkoholis jį laiko prie žemės - jaunuolis buvo kruvinas, be sąmonės. Pensininkas pažino ūkininkų Sarpalių sūnų. Į įvykio vietą iškviesta kaimo felčerė nustatė, kad nelaimėlis komos būsenos, ir neslėpė, kad jį būtina kuo skubiau gabenti į Kauno klinikas.
Miško aikštelėje gulintį sūnų pamačiusi S. Sarpalienė atkreipė dėmesį, kad viršutiniai jo drabužiai apspardyti, tad suprato, jog būta muštynių. Vietos gyventojai spėliojo, kad sužalotas ir sąmonės netekęs Robertas miške greičiausiai prabuvo visą naktį. Vaikinas buvo skubiai nugabentas į artimiausią Šakių miesto ligoninę, o netrukus pervežtas į Kauno klinikas. Čia po pusantros paros jis mirė taip ir neatsigavęs. Robertas buvo patyręs itin sunkią galvos traumą.
Nusikaltėlius išdavė jų batai
Įvykį pradėję tirti pareigūnai ne iš karto nustatė, kas mirtinai sumušė Robertą. Buvo kalbama, kad jaunimo muštynės kulminaciją pasiekė apie vidurnaktį. Jos ir privertė kaimo žmones palikti laužavietę ir pėdinti namo. Keliolika kaimo vyrų rytojaus dieną skaičiavo "mėlynes" paakiuose ir keiksnojo alkoholį, "numarinusį" jų vakarykštę atmintį. Nė vienas aptalžytųjų negalėjo pasakyti, kieno smūgiai paliko pėdsakus jų veiduose. Pretenzijų jie niekam neketino reikšti. Visi tik įtarinėjo, kad vietinius apdaužė iš netolimų kaimų suvažiavęs jaunimas - galimai keliolika chuliganų. Niekas negalėjo patvirtinti žinąs, kas sumušė Joninių kruvina auka tapusį Robertą. Netrukus paaiškėjo, kad vidurnaktį kilusias muštynes bene pirmasis iš šalies pastebėjo atsitiktinai pro aikštelę važiavęs toks Vytas Gurevičius. Mašinos žibintais jis apšvietė besigrumiančius vaikinus, išbaidė juos ir pasiėmė vieno jų numestą gelžgalį.
Kai pareigūnai nustatė įtariamųjų ratą, ekspertizei buvo pristatyti kelių jaunuolių batai, drabužiai, taip pat žuvusio Roberto drabužių skiautės. Atsakymas buvo konkretus: ant įtariamų jaunuolių batų rasta nužudytojo drabužių mikrodalelių, "prilipusių" spardant nelaimėlį. Marijampolės prokuratūra itin sunkiu jaunuolio nužudymu apkaltino Plačkojų kaime su tėvais gyvenantį Evaldą Janušaitį (16 m.) ir Višakio Rūdos miestelio gyventojus Sigitą Janušką (22 m.) bei Darių Stogevičių (20 m.). Visi kaltinamieji neigė užmušę Robertą - esą mušė ne tiek, kad jis galėtų numirti. Nustatyta, kad daugiausia Robertas buvo spardytas. Jam kliuvo į pilvą, krūtinę, galvą, nugarą, kojas. Patys kaltinamieji tvirtino, jog mušamas Robertas nesipriešino, tik gūžėsi ir dangstėsi. Daužomas jis buvo kelis kartus - net ir paryčiui, kai gulėjo be gyvybės ženklų ir į aplinką nereagavo. Mat chuliganai neva pasigedo kažkur nuklydusio vieno draugo ir sugrįžo jo ieškoti prie laužavietės. Radę susigūžusį Robertą, pasak Dariaus, jie paragino jį eiti namo. Kai šis nieko neatsakė, Darius spyrė jam į veidą, o Evaldas į nejudantį gyvą taikinį paleido akmenį. Kaltinamieji tikino, kad Robertą jie mušė gindamiesi, nes, vos atėję į šventę, sutiko jį priešiškai nusiteikusį - su gelžgaliu rankose. Atiminėjant tą gelžgalį esą ir kilo kruvinos muštynės.
Teisėjai sumenkino prokurorų darbą
- Dar iki teismo buvome nepatenkinti tyrimu, - pasakojo sūnaus netekusi Stasė Sarpalienė. - Nustatė neva tris žudikus, o jų tą naktį, daužiusių Robertą, būta mažiausiai septynių! Ir būdiškiai, baimindamiesi nusikaltėlių keršto, iki šiol kaime taip šnabždasi, ir pėdsakai, likę ant Roberto striukės, tai liudijo. Nesupratome, kodėl ekspertizei prireikė tik striukės dalelių, o ne viso drabužio, ant kurio po tos nakties buvo likę bene keturiasdešimties batų žymės. Tokios ryškios, kad kruopščiai tyrusiems pareigūnams tikrai būtų pavykę pagal jas nustatyti batus ir juos dėvėjusius asmenis. Vylėmės, kad gal teisme dar pavyks išaiškinti tikrąją tiesą ir nustatyti visus kaltuosius dėl mūsų sūnaus mirties.
Baudžiamąją bylą nagrinėjusi Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, Roberto tėvų nusivylimui ir nuostabai, įžvelgė dar mažiau žudikų - iš trijų kaltintųjų teliko vienas. Anksčiau du kartus lygtinai nuteistas Sigitas Januška pareiškė apskritai nedaužęs Roberto, nes tuo metu atmušinėjęs kitų Būdos kaimo vyrų smūgius. Vaikinas sakė anksčiau tardytojai melavęs tik "dėl kompanijos" - norėjęs padėti draugams, nes net nemanęs, kad visi bus apkaltinti nužudymu. Nors valstybinė kaltintoja Aurelija Vansevičienė, Kauno apygardos prokuratūros prokurorė, prašė S. Janušką pripažinti kaltą dėl nužudymo ir nuteisti 12 metų laisvės atėmimo bausme, teismas nustatė kitaip: apkaltino jį tik lengvai sužalojus R. Sarpalių ir, pridėjęs dalį neatliktos ankstesnės bausmės, nukreipė į sustiprintojo režimo pataisos darbų koloniją kalėti vienerius metus ir keturis mėnesius.
Pasisekė ir Evaldui Janušaičiui. Teismas nustatė, kad jis kaltas tik dėl vieno smūgio neva akmenuku. Neigiamai charakterizuojamam jaunuoliui už tai paskirta pusės metų laisvės atėmimo bausmė, kuri atidėta metams (prokurorė nepilnamečiui siūlė septynerių metų nelaisvės bausmę).
Žudiko etiketė teisme buvo palikta tik anksčiau neteistam Dariui Stogevičiui. Nustatyta, kad būtent jis sudavė R. Sarpaliui bene keturis mirtinus smūgius. Jaunas vyras nuteistas aštuonerių metų laisvės atėmimo bausme (siūlyta 13 metų). Kol įsiteisės teismo nuosprendis, abu realiomis bausmėmis nuteisti kaltininkai palikti laisvėje.
Skauduliai - vienas po kito
S. Sarpalienė, nusivylusi ją ir jos šeimą įskaudinusiu teismo nuosprendžiu, parašė skundą Apeliaciniam teismui. Sužinojęs tai, nuosprendį apskųsti po paros suskubo ir žudiku pripažintas D. Stogevičius, nuteistas neva nepagrįstai. S. Sarpalienės nuomone, žinoma, jis nuteistas nepagrįstai, nes žmogų nužudė ne vienas, o atpildo sulaukė tik vienas.
- Man skaudžiausia, kad teisme vis sukosi kalba, jog mūsų Robertas pirmasis išprovokavo Joninių muštynes, - graudindamasi guodėsi S. Sarpalienė. - Teisiamųjų advokatai teisme sukėlė tikrą turgaus aplinką - derėjosi, kiek kuris kaltas, kiek ne, kiekvienas savo ginamąjį traukė iš bėdos meluodami, juodindami žuvusįjį, kuris jau negali apsiginti, prisirinkę neįrodytų faktų. Esą kažkas girdėjo, kaip dar apie dvidešimtą valandą Robertas ragino draugus "sumušti karklinius" (gretimo kaimo vaikinus). Bet juk tokią valandą Robertas buvo dar net neišėjęs iš namų ir nė su vienu draugu nekalbėjęs. Tikiu, kad sūnus į šventę nešėsi gelžgalį - žinodamas, ko tamsiame miške galima tikėtis, jis jau buvo pasiruošęs gintis. Bet juk nebuvo surinkta jokių įrodymų, kad Robertas pirmasis puolė kurį nors vaikiną - tai pripažino ir teismas.
Skaudu Sarpaliams ir išgirdus tesimo medicinos eksperto teiginius teisme. Specialistas tikino, jog po tokių galvos traumų, kokią patyrė Robertas, tuoj pat medikų pagalbos sulaukę žmonės išgelbėjami. Tačiau tuo metu, kai Robertui būvo būtina skubi sužalotos galvos operacija, jis buvo ne tik paliktas likimo valiai dešimčių jį, gulėjusį be gyvybės ženklų, mačiusių ir girtu palaikiusių kaimo žmonių, bet ir dar kartą chuliganų daužomas, nors leisgyvis niekam nebekėlė pavojaus.
Naujų dvejonių dėl teisingumo, skleidžiamo iš Kauno apygardos teismo rūmų, S. Sarpalienei pasėjo keli Kaune dirbantys nepažįstami advokatai, į kuriuos moteris, turėdama šio teismo nuosprendį, kreipėsi pagalbos surašant apeliacinį skundą. Akimis permetę tik pirmąjį nuosprendžio lapą, kuriame surašytos bylą nagrinėjusių teisėjų pavardės (A. Paštuolis, D. Šiugždinytė, A. Smolskas), net keturi advokatai atsisakė padėti. Kodėl - nepaaiškino. Kaimo moteriai, pirmą kartą susidūrusiai su teisėsaugininkų darbu iš taip arti, beliko pačiai spėlioti: arba niekas neabejoja tų teisėjų kompetencija ir švaria sąžine, arba niekas nenori pajudinti galingųjų "trobos".
Džiaugsmą teiks svetimiems
Po Roberto mirties Sarpaliams liko vienintelė paguoda - keleriais metais už sūnų vyresnė duktė. Tačiau ji, sukūrusi šeimą, savarankiškai gyvena Kaune. Savo ateities su tėvelių puoselėjamu ekologiniu ūkiu (yra 22 ha žemės) jauna moteris bent jau šiandien nesieja. Stasė Sarpalienė, kankinama netekties skausmo, pačios teigimu, tarsi užsidarė savo pasaulėlyje ir gyvena vien gražiais netolimos praeities prisiminimais. Ryžtas teismą įtikinti pačios tikima tiesa priverčia ją kartais būti aktyvesnę ir kovingesnę. Sūnaus netekęs Jonas Sarpalius išgyvena kitaip - namuose atsiradusią tuštumą jis stengiasi užpildyti naujais rūpesčiais, kurių (ir malonių, ir nevisai) kasdien suteikia du 13 ir 14 metų broliai. Šiuos berniukus Sarpaliai prieš tris mėnesius (vyro iniciatyva) parsivežė į savo namus tikėdamiesi suteikti jiems šeimos šilumą bei jaukius namus, galbūt ir sočią ateitį. Kol kas ūkininkai dar nėra oficialūs berniukų globėjai, jokių pašalpų, juos globodami, negauna. Tačiau po kruvinųjų Joninių namuose apsigyvenusį liūdesį vaikų balsai kartais sugeba nugramzdinti užmarštin nors kelioms akimirkoms.
Audriaus VISOCKIO nuotraukoje:
- Stasė Sarpalienė tiki: sūnus buvo užmuštas ne vieno, o kelių įsismarkavusių jaunuolių
Kornelijos EŽERSKYTĖS nuotraukos:
- Robertas Sarpalius tapo Joninių auka šioje miško aikštelėje, kur žmonės tikėjosi laimingų linksmybių
2002 02 25
